Raudonuojanti saulė paskutines akimirkas žiūrėjo į mane, o aš ją. Pajuodusios nuo šešėlių medžių šakos ir vis žvarbesnis vėjas bylojo, kad jau vakaras. Šalta, bet aš neskubėjau. Dangumi plasnojo lengvai cvirbenantys paukščiai, o aš džiaugiausi mirtinai ramiu vakaru.
Nors sesuo ir draugė buvo netoliese, vis tiek mąsčiau apie save, draugus, apie gyvenimus. Mano ir jų. Kai sesė kažką pasakojo, aš klaidžiojau toli, kažkur už dvidešimties kilometrų. Mintimis lėkiojau nuo vieno draugo namų durų prie kito... Noriu visiem padėti, patarti, bet nemoku. Nežinau, ką pasakyti ar patarti, kaip nežinau, ko imtis. Visiškas absurdas. Kai man bloga, draugas randa paguodžiančių žodžių, o aš nesugebu to padaryti. Į mintį šauna pačios debilistiškiausios mintys, nes ramybė per daug valdo. O gal pavasario saulė? Kas bebūtų kaltas, jaučiuosi... Pasimetusi. Aplinkui tiek problemų ir net neįsivaizduoju, kaip aš jų nepajaučiu. Vienam blogai, kitam dar blogiau, trečias vis kažko ieško ir neranda, todėl vėl blogai... Kaip man viskas vietoje? Rodos, šalia manęs lygiai taip pat stūgso bėdos, bet aš į jas neįlipu. Kaip? Gal tas magnetas (aš) prarado savo krūvį? O gal tiesiog dingau iš horizonto, kaip kad prieš porą savaičių norėjau?
Nieko nebežinau. Matyt, tebesu tas vaikas, kuris mėgsta užsimerkti ir nematyti blogio. Gaila, kad aš viena tokia...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą