Pamečiau galvą

Vakar vaikščiodama parku pamačiau ant vienos sienos ryškiaspalvį grafitį: "Step by step to the top". Niekada anksčiau šio užrašo ant pilkos sienos nesu pastebėjusi. Gal todėl, kad vis skubėdavau? Vakar taku slinkau tikrai lėtai, matyt, todėl ir užkliuvo akys už didelio rausvo užrašo.

"Step by step to the top". Gerai, žingsniuoju. Žingsnis po žingsnio, metras po metro - jau kilometras. Čia jau du, gal net visi penki... Bet kur ta viršūnė? Kaip žinoti, jog būtent dabar žingsnis po žingsnio aš pasiekiau aukštumas? Kaip suprasti, jog "the top" ir yra ten, kur esu, o ne aukščiau ar žemiau? O gal tai beerdvė vieta? Galbūt niekur nerasime paskutinio tikslo, gal ta viršūnė tėra mūsų lakios vaizduotės vaisius? O jei ne? Kaip suprasti?

Kuo artyn vidurnakčio, tuo keistesni klausimai mane užklumpa. Jaučiuosi apgailėtinai, rodos, pati naktis mane pakvietė į protmūšį, o aš absoliučiai be kovos pralaimiu. Nusleidžiu pati savo protui.

"Pakviesčiau tave į protų mūšį, bet matau, esi be ginklo". Internetas man kužda, jog kažkada taip sakė Šekspyras. Kalbėjo jis taip ar ne, bet dabar mano protas (o gal naktis) yra žmogus, metantis man iššūkį, o aš - tas beginklis. Dabar supratau, ką reiškia "pamesti galvą"...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...