Būna dienų, kai visas pasaulis slysta iš po kojų. Būna, kai Tavo širdy atsiranda didžiulė skylė, leidžianti visoms negandoms įlįsti į kurią nors Tavo kertelę. Būna, kai dėl naujienų sūkurio apsisuka galva ir nebesiorentuoji, kur šiaurė, o kur rytai. Visiems būna, visiems ir bus. Gyvenimas - pats didžiausias kipšas. Jis pasuka viską į tą pusę, kurion mažiausiai žiūri, o ir darbuotis pradeda tada, kai mažiausiai tikiesi. Su tuo Tu privalai susitaikyti. To nepakeisim - nei aš, nei Tu, nei mes kartu. Reikia tiesiog susitaikyti, jog Gyvenimas - žiaurus. Žmonės irgi.
Kai Tau bloga, kai nieko nesupranti - užsimerk. Įsijunk dainą, kuri į Tavo sielą sugeba įnešti ramybę arba kuri primena tik šiltus šiltus prisiminimus, atsisėsk nakty prie (ne)atviro lango ir užmerk akis. Įsivaizduok daugybę žvaigždžių, mirksinčių tau. Įsivaizduok, kaip jos pasikeisdamos šviečia tik Tau, kad visos jos trokšta matyti Tavo lengvą, bet nuoširdžią šypsenėlę. Tada užmerktomis akimis regėk didelę ir ryškią krentančią žvaigždę. Nesistenk ilgai galvoti, tiesiog įsivaizduok tą žvaigždę ir sušnabždėk norą, pirmąjį šovusį galvon. Atsimerk. Išjunk muziką ir grįžk į realybę. Sunku? Turbūt. Iš pradžių. Daryk taip kiekvieną naktį, kai bus bloga. Nesistenk suprasti, kas, kaip ir kodėl. Naktis savaime viską išspręs. Reikia tik laiko. Naktis, muzika, laikas ir viltis - geriausi vaistai. Tereikia palaukti, kol jie pasieks sielos gelmes ir suveiks.
Didžiausia problema yra ta, kad mes bijome būti įskaudinti. Bėgame nuo to kuo toliau, o pavargę vis viena pasiduodame skausmui. Jėgų, kad ištverti, nebėra, o patirties - taip pat. Nebėkime nuo Gyvenimo. Jis per greitas, arba mes per lėti. Tausokim jėgas tai trumpalaikei laimei, dėl kurios taip stengiamės. Ji labiau varta mūsų energijos, nei skausmas.
Susitaikyk, kad Gyvenimas - žiaurus. Žmonės irgi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą