Niekada nemaniau, kad artimas žmogus gali tapti tokiu tolimu, o tolimas - tokiu artimu. Viskas vyksta per greitai arba visai nevyksta ir aš nežinau, kas yra blogiau - įstrigti ar nespėti. Turbūt tai lygiaverčiai dalykai, nes jei kur įstringi (tarkim, spūstyje), tai kažkur būtinai pavėluosi. Klaiku, juolab turint omenyje, kad aš mėgstu punktualumą. Norėčiau vėl plaukti pasroviui, normaliu tempu. Nors sakoma, kad nieko nėra normalaus, bet kažkas panašaus tikrai esti.
○●○●○●○●○●○●
Šiandienos oras buvo ir yra tarsi mano nebylios nuotaikos įgarsintojas. Jis puikiai atitiko tai, kaip jaučiuosi - jei lyja, man be proto liūdna, jei stipriau pūsteli vėjas - mane krečia baimė, na, o jei oras palyginus gražus, tai ir man ramu. Dilema: oras nuo manęs priklauso, ar aš nuo jo? Matyt, čia kaip su aplinkybėmis - kartais jos valdo mus, o kartais mes jas. Skirtumas tik tas, kad mes dažniau esame priklausomi nuo oro nei nuo jau minėtų aplinkybių.
○●○●○●○●○●○●
Kartais išties notėčiau turėti didelį sodą, kurio labirintą primenančius takelius žinočiau tik aš. Tame sode galėčiau pasislėpti, niekas manęs ten nerastų ir net nebandytų ieškoti. Ten būtų atskiras pasaulis, beveik tiesiogine prasme. Dabar manasis marsas tėra muzika ir knygos. Apgailėtina.
○●○●○●○●○●○●
Aš vis dar arkliškai pavargusi. Ne, aš nenorėjau parašyti "nežmogiškai", nes būtų per švelniai pasakyta. Tiesiog mano protas toks išsekęs, kad nė nebegirdžiu, ką mokytojai sako per pamokas, nors seniau dar kažkiek klausydavausi. Savotiško tingulio prideda ir šiltesni orai bei pirmieji vasaros pranašai - kaimynų vaikai, su didžiausiu triukšmu lekiojantys po kiemą. Klaikus jausmas, kai fiziškai nesi pavargusi, bet galva pati linksta link žemės. Išvis, viskas mano pasauly pastarosiomis dienomis yra klaiku.
Man reikia ilgesnės paros ar bent daugiau valandų miego. Kartais atrodo, kad tik poilsio trūkumas dėl visko kaltas...
O aš galvojau, kad viena tokia esu...
AtsakytiPanaikintiNesusireikšmink
Panaikinti