Geriau nežinoti

Patogiai įsitaisiusi skraidžiau pirmyn ir atgal. Sėdėdama ant supynių pakylu, pusiaukelėj nusileidžiu, vėl pakylu ir vėl nusileidžiu. Vėjas plaiksto mano pempelius (iš kuodo išsipešiojusius plaukus), o saulė pro žydinčių medžių viršūnes karts nuo karto žnybteli man į žandą. Nieko ypatingo? Turbūt, bet yra nežmoniškai gera, ramu ir šilta. Supuosi minutė po minutės, vis leisdama dingstančiai saulei paliesti mano veidą. Giliai kvėpuoju, nes noriu į plaučius įtraukti kuo daugiau to neapsakomo pavasario kvapo. Tai buvo akimirka, kai laikas sustoja arba tiesiog netenka prasmės. Paros laiką priverčia suvogti tik dangaus šviesulys ir jo būvimo vieta. Viskas užaimiršta. Viskas. Net jei jei tai padaro tik paprasčiausios medinės supynės ir pažįstamų balsų čiauškėjimas.

Tokios akimirkos galėtų tęstis amžinai. Deja... Per daug mažai nuo mūsų priklauso, arba per daug priklauso nuo kažko kito.

Dabar vėl sėdžiu užsidariusi kambaryje ir mąstau, jog jau lygiai metai, kaip praėjo solfedžio egzaminas. Lygiai prieš metus gegužės aštuntoji buvo viena iš reikšmingiausių tų metų dienų, o šiemet ši para tabuvo eilinė, kaip ir visos kitos (nors drąsu taip sakyti - identiškų parų nebūna). Keista, kai supranti, jog nežinai po kiek metų diena su tokia pačia data taps galbūt svarbiausia pasaulyje, kas, kad tik tavajame. Keista, kad mes žinome tiek mažai, nors vaizduojame išmanantys daug. Absurdiška, kad dar drįstame teigti, jog žinome, kas bus vėliau. Nė velnio nežinome, nes geriau ir nežinoti.

Kas per mintys mano galvoje, neklauskit, nes šito irgi geriau nežinoti.