Kaip aš tingiu

Jaučiuosi kaip mažas paukštelis, uždarytas narvelyje. Oras lauke pakenčiamas, eiti būtų kur, bet vartus į laisvę uždaro arba tingėjimas, arba namų darbai. Toks kvailas jausmas, kai negali išeiti iš to nusėdėto kambario. Dar kvailesnis, kai tiesiog tingi pasijudinti. Žodžiu, išvada tokia, kad esu paukštis ir pats sau narvas tuo pačiu metu. O tai dar idiotiškiau.

Jaučiuosi kai visiška mulkė. Nu tokia prietranka, kad net vemti noris. Sėdi per lietuvių, aiškina mokytoja kitų metų kursą, suvoki, kad supranti, bet iki smegenų nedaeina. Atrodo net nervų galiukai sutingo atlikti savo darbą. Toks kvailas jausmas, toks kvailas, nors imk ir apsiverk.

Turėjau visą savaitgalį išmokti jungtukus lietuvių kalbai. Neišmokau, nes varčiausi pataluose ir klausiausi MTV muzikos. Net jei pusė grojančių dainų patenka į TOP 5 nekenčiamiausių, vis vien neįsijungiu youtube's. Tingiu.
Šiandien tų jungtukų nerašėm (pats likimas man davė šansą!), turėtumėm atsiskaityti rytoj. Išmokau, ką reikėjo? Ne. Tingiu. Net geografijos pratybas, kurias iš paskutiniųjų stengdavausi daryti pati (kad dar nors kiek mokėčiau to absurdiško mokslo), šiandien atlikau žiūrėdama į spargalka.lt. Kur netinginti mano dalis pasislėpė, neįsivaizduoju. O ir ieškoti tingiu.

Negana to, atsivertusi blogger'io lapą nesugalvoju parašyti nieko mandresnio, apart "Kaip aš tingiu". Minčių buvo, ypač per lietų važiuojant autobusu, bet vėl tingiu. Tingiu prisiminti, ką mąsčiau prieš kažkiek valandų. Va, net skaičiuoti laiką tingiu. Tingėsiu ir perskaityti tekstą ir žodį "tingiu" pakeisti į kokį sinonimą.

O Dieve, kaip tingiu. Nors imk ir stauk prie šiąnakt pakilsiantį jaunatį...