Vakare atsisėdi balkone ir, atrodo, daugiau nieko ir nereikia. Vienoje rankoje tušinukas, kitoje - koks skanumynas, o ant kelių užrašų knygutė, kurioje visai ne nuobodžiai pieši žvaigždutes ir gėlytes. Tau prieš akis - galybė sužaliavusios augmenijos ir ne ką mažiau įvairiaspalvių žiedų. Giliai įkvepi - net sloga nesutrukdo svaigiam kvapui pasiekti plaučius. Užsimerki ir sėdi. Klausaisi pavasario skambesių ir lengvai šypsaisi. Ko dar reikia?
Tu sėdi, sėdi ir sėdi. Galbūt ant tos gamtos-žmogaus ribos būtum visą amžinybę. Sėdėtum ir sėdėtum. Sugerinėtum kvapus, garsus ir jausmus - būtum lyg magnetas gyvenimo grožybėms. O gal išties tokie ir esam? Gal mes esame tik kempinės, kurios sugeria viską, ką tik pajėgia?
Bet saulė lėtai leidžiasi nubučiuodama paskutinius žiedlapius. Tu dar sėdi. Nenori eiti vidun, nė trupučio, nes taip gera ir ramu tame nelemtame balkone. Bet šalta, tad tenka vėl lįsti į tą žiemą atsėdėtą kambarį. Ir užsibaigia visas grožis. Bet laimė ne. Ramybė taip pat. Juk joms nereikia nuolatinio maitinimo - įkrovei ir būna kurį laiką. Manosios įkrovos iki rytojaus tikrai pakaks.
Laimei tikrai daug nereikia. Visas sudedamąsias dalis turime čia, šalia savęs, reikia jų tik neišmesti šiukšlių dėžėn. Nebijok paaukoti pusvalandžio laimės rankiojimui - atsigriebs ir dar su kaupu. Juk yra laimė - yra noras veikti. Yra noras kažką padaryti - turime ir energijos. O kai jėgų yra, galima kalnus ir nuversti, ir iš naujo pastatyti. O tada vėl laimė. Vėl užburtas ratas. Vėl tai, ko visad norėjai.
Na,tavo mintys labaai puikios, nenustok toliau šitaaip mąsčiusi! Šaunuolė,sėkmėės,hug ♥
AtsakytiPanaikinti