Aukso juostos

Eilinį vakarą drybsojau savo lovoje ir pro pravirą langą žiūrėjau į iš horizonto dingstančią saulę, kuri pavymui palikdavo rausvos, auksinės ir ryškiai orandžinės spalvų juotas. Eilinį vakarą šalia manęs iš telefono skamba vienas ar kitas noktiurnas, savo ramybe nusinešdamas mane ten, tarp tų saulės paliktų žymių. Sakysite, kodėl muzikos klausausi ne per ausinukus? Man patinka klasika, susijungusi su pasauliu. Tada ji neatrodo vedanti į vienatvę, net priešingai - verčia suktis ratu kartu su Žeme. Mėgstu garsų junginius - fortepijoną, tyliai pasakojantį savo graudžią istoriją, svirplius, kurie už lango griežia pritardami savo smuikais. Net kaimynų laukujų durų varstymas ir bumbsėjimas jungiasi į bendrą, kiek kitoniškesnį orkestrą. Viskas - šio vakaro vaizdai, garsai, jausmai tiesiog liete liejasi į pasaulį. Tavo, mano ar mūsų - nesvarbu.

O gal svarbu? Gal yra skirtumas, kaip elgiamės su savo visata - dalijamės ar užsigrobiame visą tik sau? Galbūt nuo to priklauso mūsų laimė? Juk jei užsiimsime visą pasaulį vien sau, turėsime per daug ir nespėsime visko prižiūrėti. Mūsų pasaulis, mūsų gyvenimas yra kaip sodas. Jį reikia prižiūrėti, laistyti ir mylėti. Jei sodas didelis, jo nespėsime nei ravėti, nei laistyti - kol vandeniu aprūpinsime vieną kampą, tol kitas išdžius. Galbūt taip pat yra ir su pasauliu? Gal tik pasidalijus galime jį pilnai ir nuoširdžiai prižiūrėti? Gal tik draugiškai pasidalinę visatą galėsime nuoširdžiai gyventi? Bet vėlgi - jei kitam savo sodo atiduosime per daug, neturėsime vaisių. Vėl - negyvenimas. Tai kaip atrasti tą vidurį, tą auksinę juostą, paliktą saulės ir plytinčią tarp rausvos ir orandžinės? Nežinau. Aš jau nebežinau ribos tarp egoistiškumo ir perdėto noro kažkam padėti.

Iš vis aš nebežinau to auksinio vidurio. Tarp vienatvės ir būrio draugų. Tarp idiotiškumo ir proto. Tarp žodžių ir tylos. Nebežinau ribos tarp minčių ir veiksmų, kaip nebežinau vidurio tarp ašarų ir juoko. Neberandu ribos tarp savęs ir savęs. Neberandu savęs.

Norėčiau, kad tas tobulas auksinio vasaros dangaus bei klasikos miksas būtų ir manyje. Norėčiau, kad viskas imtų ir išnyktų, kad liktų tik noktiurnas ir net naktį saulės išpuoštas dangus. Pasiilgau Nieko. Pasiilgau nerūpestingumo, lengvų rūpesčių. Pasigedau ir kelio į savo, egoistiškos savo pasaulį. Pasigedau tako į lengvesnę laimę, kaip neberandu ir pėdsakų link tikrumo.

Baisiausia, kad nebežinau, kiek pati aš tikra, o kiek - išgalvota. Dabar turbūt tik maža dalis žodžių mano lūpomis ištarta apsvarstytai, o didžioji visuma - tiesiog ekspromtu. Štai kas būna, kai neberandi ribos tarp minčių ir veiksmų.

Štai kas būna, kai neberandi aukso siūlo tarp savęs ir savęs.

4 komentarai:

  1. Eik tu sau kaip gražu ir tikra...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Toki tikri ir neišgalvoti jausmai, tarytum kartu su Tavimi patirčiau tą abejingumą ir nežinią... Išties gražu, kitaip ir neapibūdinsi :)) Šaunuolė!

    AtsakytiPanaikinti

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...