Išskrendu

Vakar sakiau, kad reikia skristi dabar, nelaukiant, kol saulė bučiuos paskutinį kartą. Taigi skrendu. Į stovyklą, dar žinomą kaip Rojų Žemėje (na, ne. Stovykla nesivadina "Rojus", verčiau žmonės ją taip praminė).

Viliuosi, kad šie metai, šios dešimt gražiausių gyvenimo dienų ir bus gražiausios. Jei ne gyvenime, tai bent šią vasarą. Tikiuosi, kad nebūsiu kamuojama slegiančių minčių, sesers skambučių (į kuriuos neatsiliepsiu) ir tingulio. Juk reikia veikti! Ir veiksiu. Joks tingulys ir ne itin mėgiami žmonės nesustabdys. Na jau ne. Tik ne šiemet.

Palieku realybę, bėgu nuo visko. Išslinksiu iš kasdienybės kaip šešėlis... Per dešimt dienų niekas nepasiges, o aš - pailsėsiu. Nuo namų, rutinos, minčių, nurodinėjimų, pykčių - nuo gyvenimo.

Susikursim savo Rojų ir būsim ten. Kas, kad tik dešimt dienų. Kartais kelios dienos gali atstoti visą vasarą. Ar negali?

4 komentarai:

  1. O, kaip šaunu, kaip šaunu!! :) Aš pati, tiesą sakant, nė karto gyvenime nesu stovyklavusi. Na, bent jau šitaip, bent jau grynai tarp bendraamžių, tokiose stovyklose, kaip kad ši, kurioje buvai. Buvo tam tikrų problemų, dėl kurių negalėjau...:) O Tu papasakok, kaip Tau ten sekėsi, ar buvo taip nuostabu, kaip tikėjaisi? Turbūt net geriau!! Lauksiu įrašo :))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O aš jau toje stovykloje buvau keturis kartus, ir dar poroje stovyklų esu buvusi... Šiemet buvo daaaaug geriau nei vyliausi ir įrašas jau yra ;)

      Panaikinti

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...