Kaip aš gavau savo pirmąją algą

Taigi, mano vasara jau įsibėgėjo ir galiu pasigirti, kad tikslai taip pat nesnaudžia vietoje. Palyginus per trumpą laiką daug ką nuveikiau, o negana to pasiekiau vieną didžiausių vasaros tikslų - gauti darbą. Darbą gavau, algą taip pat. Tačiau apie viską iš pradžių.

Klasėje atsirado daug jaunuolių ir panelių, norinčių neleisti vasaros veltui ir kažkiek dirbti bei užsidirbti. Taigi nedelsdami pradėjome darbovietės paiešką. Skambinam šian, skambinam ten - vis niekur nereikia jaunų darbininkų kelioms savaitėms. Jau buvome nuleidę rankas, tačiau maždaug po savaitės sulaukėme skambučio iš braškyno savininko. Pasirodo - jam reikia keturių braškių skynėjų! Mums laimės pilnos kelnės, o jei ne pilnos, tai bent puspilnės. Patenkinti planavom kitos dienos kelionę į pirmąjį savo gyvenime darbą, mat į darbovietę su dviračiu nenuminsi - toli. Prisipažinsiu, šiek tiek jaudinausi. Juk ne kasdien gauni pirmą darbą gyvenime...

Penktadienio rytas. Važiuoju braškių skinti su mintimi, kad jei ne tas išpuolęs posūkis, tai dabar sau sapnuočiau šimtas penkiasdešimt aštuntą ar devintą sapną. Stengiausi nuvyti tokias mintis, tačiau sekėsi sunkokai. Ką gi. Į būsimą darbovietę atvykom su mano močiutės pagalba (jos žydrasis mašiniukas dažnai mane gelbsti) ir keturi skynėjai patraukėm link lauko. Gavom numerius, kibirėlius ir instruktažą. Galvojau, kas čia sunkaus, bet pasirodo, jog ir braškes skinant reikia mokslo. Bent jau  gebėti spalvas skirti tai tikrai reikia...

Tą pirmą dieną tikrai stengiausi. Braškių nepalikinėjau, per daug nesuvalgiau (dar namo grįžus sumūrijau keturias lėkštes braškių su pienu, tad tikrai darže raudonųjų pabaisų nepersivalgiau) ir priskyniau dvidešimt aštuonis kilogramus. Ir dar net su trupučiu. Kaip man ir dar tik per keturias valandas - daug. Savim didžiavausi. Kadangi penktadienis - algų diena, tai tą pačią dieną ir savo pirmąją algą gavom. Spaudžiu pirmuosius uždirbtus eurus ir galvoju: ,,Bus gaila juos leisti''. Kažkaip ir kitaip vertini tuos pinigus, kai pats uždirbi, o ne ant nachaliavos gauni.

Antra diena. Vėl pilnas ekipažas atvažiavo į braškių lauką, šįkart su mumis pasilieka ir mano močiutė. Vėl keturios valandos skynimo, vėl skaudančios kojos ir/ar nugara. Jei pirma darbo diena pralėkė nepastebėta, tai ši jau šiek tiek užsitęsė. Kartu su močiute priskynėm keturiasdešimt aštuonis kilogramus. Irgi su trupučiu. Kaip dviems, tai mažokai. Be to pylos gavau, kad neatydžiai renku braškes. Ką gi.

Parvažiavus namo tą dieną nepaėjau. Kojos, sakyčiau, medinės, tik kad skauda. O juk pabarbenus į medį mus įprastai nenudiegia keisti diegliai...Nuo braškių kvapo jau pykino. Fu. Ėmėm svarstyti, ar apsimoka toliau dirbti. Alga nedidelė (nors už keturias valandas... Nėra ko daug norėti), kelias tolimas. Ką uždirbi - išleidi benzinui. Priėmėm sprendimą - sekmadienį atidirbu ir gana.

Taigi sekmadienį vėl važiuoju darban, tik šįkart su bendraklasio tėčio palyda. Vėl tas skynimas, vėl skaudančios kojos. Turėjom naują draugą - sekmadieninį tingėjimą. Su tokiu draugu ir priskyniau mažai - vis dvidešimt vieną kilogramą. Baisu. Atsiėmiau algą, atsisveikinau... ir palikau tą nelemtą daržą ramybėj. Šiaip tikrai būčiau daugiau dienų skynusi, tik kad ta darbovietė toli nuo mano gyvenamosios vietos. Ech...

Taip ir baigėsi mano pirmojo darbo istorija. Trys dienos, dvi algos, kurias gaila leisti. Ir taip, dar koktumo jausmas pasižiūrėjus į tas visų taip mylimas uogas. Tai išliks bent porą dienų, tikrai. Susipykau su braškėmis kaip reikalas...