Tai, ko nenoriu pamiršti

Grįžau iš stovyklos. Tai, kaip ir priklauso, buvo nuostabu ir nepakartojama. Žinot, kai jausmams apsakyti nerandi žodžių? O žinot, kai mintys liejasi per kraštus? Dabar aš nežinau, ar tyliu, ar šaukiu. Suprantu, kad minčių ir jausmų tiek, kiek gali būti pas laimingiausią žmogų pasaulyje, tačiau nesu užtikrinta, ar sugebėsiu viską tinkamai apsakyti. Galbūt kai ką reikia patirti savo kailiu, kad suvoktum, kaip tai nuostabu.

Visa stovykla šią akimirką yra lyg sapnas. Atrodo, blankus, bet palikęs didelę žymę širdyje. Būdama Balsiuose supratau, kad norint patekti į Rojų visai nebūtina mirti. Kartais užtenka rasti sau tinkamą vietą. Na, aš ją radau. Tame Rojuje šiemet daug ką patyriau - pradedant skaudžiu smūgiu iš kamuolio į nosį, baigiant įsitikinimu, kad aš tikrai nebebijau aukščio.

Jau imu pastebėti, kad namie taip trūksta Balsių šurmulio, žmonių, šmėžavusių pro tavo namelį. Pasigendu vadovų, kuriuos šiemet gavome tiesiog idealius. Mano kambaryje nebėra nusišnekančių kambariokių, nebėra netvarkos ir gyvybės. Dabar mano kambarys - tarsi miręs. Niekas nebedainuoja karaokės, niekas nebešoka pagal Ingos dainas, niekas už lango neberėkia "Jungiam šviesas!". Su kiekviena praslinkusia minute suvokiu, kad man trūks elemtariausių dalykų - švilpukų, kviesdavusių į valgyklą ar renginį, vabalų, skraižiojusių man palei ausį. Po velnių, man trūks Ingos, Ekspreso dainos ,,Hey hey gali gali". Man trūks triukšmo.

Stovykloje eilinį kartą buvau prikolų taikinys. Eilinį kartą nesipriešinau ir net pati save stumdavau į visišką peklą. Vien tam, kad Balsiai kažkam būtų geresni ir linksmesni. Vien todėl, nes į stovyklą važiavau gyventi pasaulyje, o ne kovoti su juo. Aš tiesiog būdavau ir visai nesvarbu, kuo. Inga, Rugile, Rugiu iš Joniškio ar kostiuminių kelnių savininke - tai neturėdavo reikšmės. Tiesiog pasiduodavau ne visada protingų kambariokių logikai ir mediniams prikolams (soriuka, mergos). Kartais tikrai nusibosdavo apsimesti paskutine debile, bet ko tik nepadarysi dėl Balsių...

Būdavo, kad tikrai pavargdavau nuo viso triukšmo, draugų, veiksmo ir juoko. Pasiilgdavau vienatvės. Tada paprasčiausiai atsiguldadau į savo dviaukštę lovą (į antrąjį aukštą, beje), užsidėdavau ausines ir dingdavau. Muzika grodavo visu garsu ir aš nebeegzistuodavau. Kambariokės šūkaudavo, juokdavosi, o aš viską ignoruodavau. Žiūrėdavau pro eilę mažų langelių, žvelgiančių į stovyklos pasaulį ir tiesiog būdavau Niekas, o likęs pasaulis būdavo Viskas.

Aišku, Balsiuose būdavo valandų, kai laikas itin prailgdavo. Jis ištįsdavo kaip stovyklautojų eilė prie Darbo Biržos būrelio, į kurį eidavo visi nusižengę taisyklėms. Per tas keisto ilgumo valandas galėdavo atitikti Viskas, tačiau galėdavo įvykti Niekas. Keista, kaip Viskas ir Niekas Balsiuose tapdavo draugais - Niekui dirbant, įvykdavo Visko. Nes juk Balsiai - beveik kažkas antgamtiško.

Keista, kad šiemet visas pagrindinis veiksmas vyko ne naktį, nes įprastai taip būdavo. Na taip, šiemet taip pat naktimis išsidirbinėdavome - skambindavome draugams iš nepažįstamų numerių, apsimesdavome gerbėjų klubais ar Ingomis. Tačiau būdavo naktų, kai niekas nekalbėdavo (t.y. miegodavo arba naršydavo internete). Tada aš tiesiog žiūrėdavau į pagrindinio pastato švieseles, matytas pro langą, klausydavausi vėjo ošimo ir/ar lietaus barbenimo į taip arti esantį stogą. Giedromis naktimis regėdavau žvaigždes - tada tas vaizdas tapdavo orgazmu akims. Visa aplinka keistai ramindavo ir nė kiek neliūdindavo (nors būdavo kiek nuobodu), tad užmigdavau su šypsena.

Kartais apimdavo keistas jausmas. Jausmas, kuris kuždėdavo, kad galbūt (arba turbūt) čia niekad negrįšiu. Tada vėl žiūrėdama pro savo langus, esančius prie lovos, norėdavau tiesiog imti ir apsiverkti. Širdimi, ne akimis. Keista būdavo pagalvojus, kad tas Rojus gali amžiams dingti iš manojo pasaulio. Norėjau jį turėti su savimi, norėdavau kasmet jo laukti ir vis grįžti. Deja, kai kurioms svajonėms nelemta išsipildyti. O gal vis dėlto lemta (prašau, prašau, prašau!)?

Kartą vadovė manęs klausė, kokia yra didžiausia mano baimė. Tą kartą net nepagalvojusi atsakiau, kad pelės, nes, realiai, stovykloje tuo metu to ir tebijojau (jos naktį įkyriai krebždėdavo man virš galvos. Brrr). Tačiau penktąjį vakarą sėdėdama prie laužo ir besiklausydama nuotabių balsų ir gitarų skambesio, suvokiau, kad labiausiai bijau ne to. Bijau viską pamiršti, ką esu patyrusi, ką jautusi ir mačiusi. Bijau netekti praeities prisiminimų, bylojančių apie mano varganą gyvenimėlį. Dešimtąjį vakarą supratau, kad paniškai bijau dar vieno. Niekada nebeatvykti ten, kur visada norisi sugrįžti.

Paskutinį vakarą, kai stovyklatojai sėdėjo prie laužo ir dainavo ar bent lingavo į ritmą, apėmė keistas liūdesys. Nebenorėjau namo, nors prieš porą valandų svajojau apie močiutės kotletukus. Mačiau, kad tas didelis laužas tėra tobula stovyklos metafora - iš pradžių didelis, veiklus, vis spjaudantis laimės žiežirbas laužas puikiai įvaizdino stovyklos pradžią, kai visi laimingi, ištroškę nuotykių ir veiksmo. O vėliau... laužas aprimsta ir nutyla lygiai taip, kaip ir Balsiai paskutinėmis dienomis. Stovyklautojai tampa pavargę, kartais suirzę ir... kažko išsiilgę ar bijantys. Ta ugnies būveinė ties sudegimo riba tampa lygiai tokia pati, lig plazdentų su ilgesiu savo liepsnų liežuviais.

Kartais man atrodo, kad visi Balsiai tėra viena didelė gyvenimo metafora. Atvykimas, veiksmas, išvykimas. Paklusimas ir taisyklių laužymas. Darbas ir poilsis. Atradimai ir nusivilimai. Viskas telpa tame mažame Balsių pasaulyje. Viskas, ką žmogus gali patirti per savo gyvenimą.

Nebuvęs Balsių stovykloje, negali suvokti, ką tai reiškia. Kai kuriuos jausmus reikia įkvėpti, kad galėtum ištarti ,,Puikiai tave suprantu".

Minčių daug, aš šaukiu. Tačiau visą balsą palikai ten, Rojaus kampelyje, todėl tyliu.