Šiandien vėl ėjau takeliais, kurie mano, bet mažesnių kojyčių buvo minti, prastraksėti ar pralėkti tūkstančius kartų. Sėdėjau medyje, kuris šimtus dienų laikė mano ir draugų svorį ir nė karto nenulūžo. Keista, koks tas medis dabar mažas... O seniau taip buvo sunku į jį įsikabaroti! Sėdėjau ant žolyno, kuriame, atrodo, niekas nepasikeitė. Buvau ten, kur paskutinį kartą vaikščiojau (tiklsiau - laksčiau ir strikinėjau) prieš devynerius metus. Kokia nostalgija! Viskas nė nepajudėję, tik keistai tapę ankšta...
Ir dar tie žmonės. Žmonės, su kuriais prabėgo visa tavo vaikystė, žmonės, kurie turi daugiau, nei bet kokie kiti praeiviai - bendrus prisiminimus. Draugai, kurie milijonus kartu kartu su tavimi juokėsi arba juokino, verkė arba tapo tavo ašarų priežastimi. Seniau apie juos galėjai žinoti viską, o dabar težinai vardą. Net tikslios gimtadienio datos nepameni, tai ką jau kalbėti apie mėgiamas spalvas, muziką ar hobius. Ir kai su jais susitinki po šitiek laiko... Pasikeitimai tiesiog alsuoja tau į veidą. Matai, atrodo, tą patį žmogų, su tais pačiais, tik kiek ištįsusiais bruožais. Tačiau viskas, absoliučiai viskas jo viduje tapę svetima. Toks jausmas, kad bendrautum su nauju žmogumi. Keistas jausmas, toks keistas, kad net nebežinai, nė ką su jais kalbėti. Siaubinga, kai senų ir kažkada buvusių geriausių draugų būryje tampi visiškai svetimu, jautiesi lyg atstumtu. Ir dėl vienos, kvailos priežasties: mes pasikeitėm. Du draugai - į šiaurę, o aš, trečioji, į pietus.
Po tokių susitikimų apima keistas liūdesys, kurį paaiškinti sunku. Kodėl norisi liūdėti? Ar dėl to, jog pasikeitėm? Juk tai - normalu ir naudinga kiekvienai asmenybei! Ar norisi paslėpti šypseną dėl to, jog jautiesi svetimas sename būryje? Bet turi naujų draugų. Neturėtų būti skaudu. Tai kodėl? Kodėl tas nakties sekėjas užklumpa tada, kai turėtum tik dar labiau įtvirtinti savo laimę?
O kažkada mes šaukėm vienas kitą: ,,Ei, geriausia drauge!", kažkada verkėm dėl to, nes kitas verkia. Lakstėm tais pačiais takais ir kopėm į tuo metu didelius medžius... o dabar liko tik prisiminimas, susitraukęs pasaulio vaizdas ir tylus, per daug nedrąsus ,,labas" senam draugui...
Dabar tikiuosi, kad taip išsiilgtas naktinis lietus nuplaus keistai skaudžią nostalgiją. Kaip toj dainoj: ,,Let the rain wash away all the pain of yesterday"...
Ir iš kur pas tave tiek minčių? Ir kaip tu jas taip tobulai moki perteikti? Vau!!!
AtsakytiPanaikintiEiii, kam taip dramatizuoti? :D oj, minčių pas mane dar daugiau, nei kad čia galima perskaityti, bet dėl jų perteikimo... Tai ne visada lengva užduotis :D
PanaikintiAčiū už pagyrimus!!!