Kalėdų seneliui, kažkur, į nežinią

Mielas Kalėdų seneli,

turbūt pastarosiomis dienomis gauni be galo daug laiškų. Paprastų, vaikiško nuoširdumo pilnų arba gal netgi brandžių, keistai paskendusių skausme. Turbūt, skaitydamas tonas popieriaus, dailiai išraižyto raidėmis, pavargsti ir nieko nebespėji... Bet išdėstysiu ir aš savo slapčiausius troškimus, net jei šiemet ir nepavyks įgyvendinti mano keistų, gal net per didelių norų. Tačiau svajoti niekas nedraudžia, tiesa?

Pirmiausia, norėčiau paprašyti stiprybės. Kam man ji, jei esu pačiame jėgų žydėjime? Mano elementai kaip greitai pasikrauna, taip greitai ir išsenka. Norėčiau, kad jų veikimo trukmė pailgėtų, nes kartais tampa per sunku po dienos darbų net užmigti, žinant, kad ryt reiks atlikti dar daugiau... Kartais taip norisi išverkti visą naštą, kuri slegia ne tik pečius, bet ir galvą. Brangus Kalėdų seneli, jei kur nors, mažučiame užkampyje, netyčia rastum jėgų maišelį... aš su mielu noru jį priglausčiau ir branginčiau.

Žinai, ko dar giliai širdy labai labai noriu? Pasitikėjimo. Atrodo, mano dar maža širdutė, bet ji jau tiek kartų skilo, kad dreba atėjus kiekvienai naujai žinutei. Bijau, kad išduos. Bijau, kad vėl išgirsiu melą. Bijau jau pačio pasaulio, nes aplink - tik duženos, kurios, man ne taip pastačius koją, įpjaus. Noriu ne kiek pasitikėjimo kitais, o drąsos pasitikėti. Tačiau labai labai mažai, juk šio gėrio esant per daug, pasaulis gali apvirsti aukštyn antarktida...

Turbūt jau per daug užsisvajojau, bet dar drįsiu paprašyti, kad iš mano gyvenimo niekur nedigtų M. Muzika. Fortepijonas (ar bent jau menkesnė jo forma - pianinas). Akordeonas. Galų gale - šokiai. Ausinukai ir išmanusis. Karštai noriu, kad mano gyvenime M amžinai gyvuotų ir kuo įvairesniu pavidalu, tuo geriau. Nes tik ji lėtai klijuoja duženas... Neatimk jų mainais už stiprybę ar pasitikėjimą.

Turbūt mano užgaidų sąrašas tęstųsi ir testųsi. Amžinai. Be krašto. Bet galbūt tokie norai ir veda pirmyn? Link geresnio gyvenimo arba apskritai - link gyvenimo? Turbūt net nebemandagu dar kažko prašyti. Juk jau pasirodyčiau aikštinga, išlepinta ir savanaudė megščia...

Bet... Tiesa. Vos nepamiršau. Be ko neištverčiau nė dienos - tai savas kampas. Ramybės apsupta vieta, kuri matytų mano ašaras, juoką, susikausčiusį baimės žvilgsnį ir palengvėjimo apimtą kūną. Leisk man visada turėti tokią vietą. Tokią, kurioje galėčiau mėgautis ramybe ir drįsčiau tą šventovę šaukti kaip ,,mano!".

Turbūt dabar jau viskas, ko noriu ir ko trūksta. Na, ne. Ne viskas. Bet su kitkuo... susitvarkysiu. Pati. Kaip nors. Ir tai... žinau, kad yra pasauliečių, kuriem gal tūkstantį kartų blogiau nei man. Tad... Kalėdų seneli, aprūpink pirma tuos, kam tikrai reikia. O aš... kaip nors. Juk žinai, kad drebėjusi tiek, iškęsiu ir dar porą trejetą metelių...

Su meile ir pagarba,
maža mergaitė, visai kaip laukų rugiagėlė -
Rugilė

P.S.  Viskuo aprūpink (pirmiau manęs) man brangius žmones. Prašau, neleisk jiems kentėti. Iš anksto ačiū!

2 komentarai:

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...