Miestas skendėjo tamsos ir mažų žiburėlių sūkuryje. Atrodo, pasaulis bando pasislėpti, tačiau daugybė šviesos spindulių neleidžia to padaryti. Mano rankas šildė puodelis kavos, kuria karts nuo karto sušildydavau savo vidų (jei tik tai įmanoma padaryti). Veidą žnaibė šaltukas, o aš bandžiau atgauti tamsos ir nuovargio pagrobtą protą.
Įsėdusi į autobusą, įsijungiau muziką. Ausinukai slėpė mane nuo man nepatinkančių pasaulio garsų, o siela kartu dainavo mėgiamą melodiją. Užsimerkimo akimirka. Pabėgimo nuo pasaulio neturint proto.
Per dažnai daug ką darome ne taip. Slepiamės šešėliuose, neparodydami pasauliui, kas iš tiesų esame. Tik vienetai drįsta sužibėti. Visai kaip žibintai tamsioje gatvėje. Save guodžiam nerimtais ir nesvariais argumentais. Leidžiamės talžomi skaudžių vėjų, o kai nebeištveriame, dar giliau slepiamės. Nebandom kovoti. Nebandom mąstyti, ką daryti. Atiduodame protą tamsioms dienoms ir... ir pasiduodame.
Gal laikas kažką keisti?
Pavyzdžiui, pradžią. Slėpimąsi. Gal išlendam iš sutrūnijusių ir ištęstų šešėlių?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą