Replay

Balsai galvoje vis dar skamba. Tarsi kažkur manyje būtų užstrigęs replay mygtukas. Norisi išjungti besikartojančius garsus, kad galėčiau ramiau miegoti. Tačiau kita mano pusė tyliai ir nedrąsiai kužda: ,,Pasilik. Ir išsaugok."

Ir ko klausyti? Kai akys vis dar plyti prieš akis, o širdis suspurda išvydus senojo laiko asocijaciją... Norisi kentėti. Ir mėgautis. Bet kai suvoki, jog praeitis blokuoja dabarį, norisi ją ištrinti. Dabartį. Taip, ištrinti dabartį, kad liktų praeitis. Ir gyventi ja. Kvėpuoti. Pajausti. Išgirsti. Kad ir tik širdimi, kuri vienintelė nedrįsta meluoti.

Ir kas galėjo pagalvoti, jog tą rytą maniau, kad ta kelionė autobusu yra ilgiausia, kokią tik teko patirti. Ji užėmė tas pačias trisdešimt minučių, kaip ir tūkstančius kitų rytų, bet tas laikas tapo ištęstas tarsi nesibaigiančios valandos. Širdis keistai spurdėjo, o vidų it kažkas graužė. ,,Ta kelionė nesibaigs", kartojau sau. Tą kartą to labiausiai ir norėjau, kad ir kaip keistai skambėtų. Ir kas galėjo pamanyti, kad po paros aš jau gailėsiuos tų žodžių. Ir kad vėl norėsiu, kad kelionė autobusu nesibaigtų. Tik šįkart nesibaigtų kelionė... namo.

Jei seniau vakare, apsikabinusi minkštutę pagalvę kuždėdavau praeičiai, kad ji sugrįžtų, kad sugrįžtų seni veidai, balsai ir potyriai... Šiandien tos praeities nebešaukiu. Viduj kažkas nurimo, susigulėjo ir virto tik prisiminimais. Grįžtančiais, bet negeliančiais. Neduriančiais iš vidaus tarsi tūkstančiai durklų. Ilgas laikas (ir, tiesa, šiandien kažkur pradingęs), praleistas su vienais ar kitais žmonėmis, nebešaukia manęs. Nebeverčia bandyti vėl ir vėl grįžti. Po to lūžio aš noriu naujo. Rizikingo. Šilto. To, kas buvo kiek arčiau dabarties. Arba to, ko dar nebuvo. Kas bus. Bent mintyse. Ar širdyje.

Ir dabar aš stipriai spaudžiu prie savęs žmones, kurie yra verti manęs. Net jei tai skamba egoistiškai. Kas vakarą bandau pamatyti jų akis - mintyse. Kapstau jas iš prisiminimų šiukšlyno, mat tik jas pamačiusi įsitikinu, kad tie žmonės - nuoširdūs. Tikri. Kad jie egzistuoja. O nevertus paleidau. Nebeieškau. Neprisileidžiu, net jei jie patys ieško.

O tos akys, akys, kurių spalvos nepajėgiu prisiminti... grįžta per dažnai. Kaip ir prisilietimo jausmas ar žodžių skambesys. Jei nedingsta, reiškia, kad tai yra verta vietos mano mintyse. Todėl spaudžiu dar stipriau. Net jei kartais šiek tiek gelia. Vis tiek skamba. Jūra. Saulė. Juokas. Keisti garsai, kiek netinkantys realybei. Ir žybsinčios akys, kai susitinka žvilgsniai. Su senu draugu. Tuo, kuriuo pasitiki. Arba nauju. Kuriuo galbūt pasitikėsi.

Ir tas replay mygtukas vis pastrigęs. Kasdien. Ištisai. Bet tai neslegia. Priešingai. Veda link rytojaus. Kaip ir turi būti.