Metai

Žmonės ateina ir išeina iš mūsų gyvenimų. Atsiranda galbūt netikėtai, tarsi ilgai lauktas vasaros lietus, o išeina dar staigiau - tarsi klyksmas. Trunkantis tik sekundę, bet užgniaužiantis kvapą ir dar ilgai skambantis mintyse. Košmaruose. Kiekviename nutilusiame sakinyje. Širdyje išlikusiame juoke.

Žmonės ateina ir išeina, o mes liekam. Savo kovoje už būvį. Gyvenimą. Kartais būna be galo sunku, nors, atrodo, turim viską - atkaklumą, kantrybę ir ryžtą (taip ,,viską" įvardina Vanda Juknaitė). Kovojam iki paskutinio iškvėpto oro gurkšnio, kuriuo mėgausimės taip, kaip dar nesame to dare. Suklumpame. Užsidarome savo stikliniame pasaulyje. Kaip aklas mato vaizdus tik savo vaizduotės pagalba, taip mes iriamės oer gyvenimą net neįsivaizduodami, kas toliau. Bet turim kai ką. Praeitį. Kuri stumia mus priekin tam, kad ją pamirštumėm. Kad ir kaip parodaksaliai tai atrodytų.

O tie minčių šuoliai ir diegliai kažkur krūtinėje nesiliauja. Niekada. Net jei kovojame. Tai, kas patirta, o dabar išnyko tarsi rūkas gniauš mus iki to paskutinio atodūsio. Primiršime, bet nepamiršime.

Ir ką gali metai. Bejėgiai, tačiau tokie stiprūs metai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...