Rojaus kampelis

Tą kartą, kai žmogus geltonais marškinėliais mane, dar visai mažutę, pakėlė ir liepė pažadėti, kad čia būtinai grįšiu, man tas reikalavimas nuskambėjo... kiek juokingai. Nedrįsau pažadėti, nes nuo manęs mažai kas priklausė. O aš juk pažadų nelaužau. Bet sėdėdama ant geltonmarškinio rankų tyliai tyliai, kad niekas negirdėtų, sau mintyse ištariau: aš čia grįšiu.

Ir grįžau. Kitą kartą. Ir dar kitą. Ir dar sekantį. Keista, kaip šitaip galima prisirišti prie vietos. Keista, kaip elementarūs dalykai tam tikromis aplinkybėmis įgauna magišką prasmę. Tada jie užburia. Pavarčia tave tuo, kuo visad svajojai būti. Kokiu svajojai būti. Ir net po daugelio mėnesių, žiūrint tik virtualius vaizdus iš to Rojaus kampelio, atrodo, pameni kiekvieną smulkmeną. Kiekvieną žingsnį, visas dainas, skambias juoko variacijas ir pačias gėdingiausias sekundes. Kartais atrodo, kad pameni net švelnų (arba nelabai) kamuolio prisilietimą, žolės švelnumą ir apsiniaukusio dangaus giedrumą. Atrodo, jog prisimeni kiekvieną tau ištartą žodį ir širdį užplūdusį jausmą. Tokie prisiminimai nenyksta. Stebuklai lieka mintyse amžiams.

Būdavo, kad ten esant tesvajodavau apie močiutės kotletus ir savo minkštą lovą. Būdavo, kad planuodavau, kaip čia grįšiu vėl ir vėl, iki tol, kol būsiu per sena net dirbti. Keisčiausias iliuzijas, kurias dažniausiai pasiliekame sau, ten įgarsindavome ar net vaizduodavome. Ir neatrodydavo jos kvailai, net jei buvo visiškai nerealios. Žinot, kai įsimyli, net jei dar nežinai, ką reiškia meilė? O jei įsimyli vietą? Kelis namukus, mišką ir trumpai nupjautą veją?

Nors nuo pirmos dienos praėjo beveik ketveri metai, viską pamenu... beveik nepriekaištingai. Vis dar aidi juokas žmonių, su kuriais dalinausi  gražiausiomis dainomis. Ausyse vis dar spengia povų klykavimas, taip nervinęs rytais. Net kitur išgirstas švilpukas vis dar priverčia atsisukti. Prieš akis plyti senos medinės sienos, kuriose įamžintos nuoširdžiausios istorijos. Tarsi raminamieji širdyje dar plazda gitaros bruzdėjimas ir naktinio laužo liepsna. O dainos... Nuo pačių tobuliausių iki gadinančių klausą, atliekamų scenoje ir garsiai, kad niekas negirdėtų, namelyje prieš miegą. Namelyje, kuriame nė viena galbūt nesugeba padoriai dainuoti. Tylūs pašnekesiai ir slopinamas krizenimas, tildomas bomžpakių šaukštu. Tarsi viskas gyvenimas telpa trijose lovose. Net po šitiek laiko pėdos dar jaučia vandens dviračio pedalų nelygumus, o rankos dar mena pirmą kartą laikytus šutuvą ar beisbolo lazdą. Ir tik keturiasdešimt dienų. Tik šaukštas mano gyvenime, o šitaip pasaldina skonį.

Ir negaliu aš jų paleisti. Vaizdų. Garsų. Gavaus Rojaus kampelio kvapo. Jausmų, kuriuos sukelia tik jie. Turėčiau, jau turėtų būti laikas. Senoms svajonėms juk nelemta išsipildyti - kitur jos vis dėlto nerealios. Bet negaliu. Per giliai įstrigo į širdį, o viltis juk miršta paskutinė...

Ir nesvarbu, kiek reikės laukti. Po kiek laiko grįšiu. Aš grįšiu. Nes tokie dalykiai tave lydi visą gyvenimą.