Suknistas laikas

Visada sau kartodavau, kad gyvensiu taip, kad jie manimi didžiuotųsi. Gerai mokysiuos. Aišku, visų pirma - dėl savęs ir dėl to, nes myliu mokslą, tačiau ir dėl jų. Daug grosiu ir nepaleisiu to, ką gavau kartu su genais. Keisiu pasaulį ir darysiu žmones laimingus. Užbaigsiu tai, ko nespėjo jie. Kartodavau sau tai kiekvieną kartą, kai norėdavau kažką mesti. Kai norėdavosi sustoti. Tai padėdavo.

Tačiau šiandien aš jau nebežinau. Taip, gyvenau kaip ,,svajonių vaikas" - idealus vidurkis, pagyrimai iš mokytojų, laimėtos olimpiados, aktyvi popamokinė veikla. Draugai - tik dienos metu, nė vienų išgertuvių ar grįžimo naktimis. Bet šiandien aš tikrai nebežinau. Supratau, kad juos prisimenu... per mažai. Per mažai, kad galėčiau sakyti, jog jie galėtų manimi didžiuotis. Nepamenu jų akių spalvos, nepamenu paskutinių žodžių. Neįstengiu prisiminti rišlių įvykių ar įsimintinomis turėjusių tapti dienų. Viskas tik atskiros nuotrupos. Tarsi vartant išmėtytą, chronologinės tvarkos neturintį nuotraukų albumą. Visi garsai tarsi pavieniai garso įrašai senutėliame telefone, kuris nesugeba parodyti nei įrašymo datos, nei laiko. Viskas - tokia beprasmybė. Tačiau tuo pačiu - taip svarbu. Tos paskutinės atminty likusios akimirkos tapo vertesnės už visą gyvenimą, nes tai viskas, kas liko iš jų.

Kvailystė, kad laikas gydo. Nė velnio. Laikas tik sunaikina prisiminimus, bet jausmai lieka. Suknisti jausmai, griaunantys viską iš vidaus. Suknistas laikas.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...