Akys. Sakoma, kad jos - sielos veidrodis. Riba tarp pasaulio ir žmogaus. Tai - vartai į tiesą. Galbūt į tiesą, kuri turėtų likti paslaptimi. Galbūt į tiesą, kurią nedrąsu išrėžti žodžiais. Nesvarbu, kokią. Akys visada parodys realybę. Jos nemeluoja.
Galbūt todėl visada atkreipiu dėmesį į pašnekovų akis. Ir jas įsidėmiu. Pasiilgus personos, pavartau sujauktus prisiminimų stalčius ir, radusi reikiamą žvilgsnį, ilgai į jį žiūriu. Kodėl? Žvilgsnių prisiminimai sugeba iššaukti daugiau. Ištartų žodžių. Prisilietimų. Juoko skambesį. Veiklas su tuo žmogumi. Viską, kas siejo. Akys tampa raktu į prisiminimus. Prisiminimus, kurie buvo per blankūs, kad būtų prikelti paprastai, be kito pagalbos.
Tąnakt ilgai klaidžiojau tarp daugybės žvilgsnių. Galbūt todėl, nes neturėjau veiklos, kuria netingėčiau užsiimti, o galbūt todėl, nes pasiilgau ir pati nežinojau, ko.
Akys. Rudos, o gal net beveik juodos. Gilus žvilgsnis, nenuklydęs nuo manęs. Atrodė, kad tos akys mato kiaurai, gali skaityti mintis ar įsibrauti į mano sielą. Galbūt joms ir pavyko? Akys. Paprastos ir nuoširdžios. Tokios, į kurias pažiūrėjus atrodo, jog akių savininkas tuoj viską papasakos, nes manimi pasitiki. O aš pasitikiu juo. Akys. Gyvos, judrios ir žaismingos. Su ugnele viduje. Amžinai laimingos, o jei nelaimingos, tai ta vilties ugnis nenustoja degti. Paprastos. Akys. Ryškiai rudos, kažkada skleidusios neapsakomą šilumą, o darbar... tik aroganciją. Ir nieko daugiau. Akys. Kiek pakvaišusios, su laiku augusios. Man esant šalia tas žvilgnis brendo, brendo... ir pasikeitė neatpažįstamai. Ir tik geriau įsižiūrėjus galiu išvystį senąjį akių savininką. Tikrąjį. Akys. Visada arba beprotiškai gyvos, arba žudančios. Bet kokiu atveju visada tokios pat. Metų metus. Vaikiškos. Nesugadintos. Brandžios ir... beprotiškos. Tai žvilgsnis, skelbiantis, kad žmogus padarys bet ką. Kas tik šaus į galvą. Akys. Mačiusios daug, tačiau išlikusios paprastos. Tyros. Akys. Nachališkos, visada apsukrios ir nenustygstančios. Žvilgsnis su amžinu užsidegimu ir tik nuo savivinko nuotaikos priklauso, į ką užsidegimas pavirs - nepamirštamai smagų nuotykį ar kažką įžeisiantį poelgį. Akys. Pačios nuoširdžiausios, kokias tik teko matyti. Paprastos, bet visada gyvos. Pašėlusios. Tokios, kurias sutikus kūnu perbėga šiurpuliukai, sukelti beprotiškai šilto žvilgsnio. Tačiau ir brandžios. Vaikiškos. Visokios vienu metu. Akys. Iš pirmo žvilgsnio - kupinos neapykantos, savimeilės ir kito menkenimo. Ir tik geriau pabendravus gali įžvelgti tą patį linksmumą, kaip ir pas kitus. Tada tas žvilgsnis ima atrodyti paprasčiausiai nedrąsus, tik gerai apsiginklavęs. Akys. Pačios vaikiškiausios ir, atrodo, nieko nesuprantančios. Bet tikros. Tikresnės nei kieno nors kito. Akys. Tos, kurias mačiau ilgiau nei kitų čia išvardintų. Augusios su manimi. Vis dar vaikiškos, tik prisijaukintos.
Akys. Akys. Akys. Jų tiek daug. Tiek daug tiesų, neatskleistų paslapčių ir klaustukų. Visko tiek daug, kad ima svaigti galva. Belieka nutraukti tą nesibaigiantį sąrašą ir pabėgti. Kol akys dar čia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą