Nes visi turi. Viltį. Ji tyliai tyliai rusena kažkur ten, mūsų sielos gilumoje. Visada. Kartais ta mažytė liepsnelė tokia silpnutė, kad jos nė nepastebime. Bet viltis stengiasi gyvuoti. Galbūt net labiau nei mes patys stengiamės įgyvendinti svajonę, dėl kurios ir rusena ugnis mūsų viduje. Viltis visada yra, o mūsų pastangos - ne.
Ir tereikia mažo lašo kuro, mažo nutikimo, kad viltis keistai įsisiautėtų. Ji ima plėšyti krūtinę ir viltis virsta... baime. Nes per didelis kiekis ugnies nebe šildo, o niokoja. Tačiau tik tada visi sako, kad dar yra vilties. Ir vėl jie klysta. Nes tai būna nebe viltis, o paranoja.
Bet kaip tikėti ta maža ugnele, kurią taip sunku įvertinti? Kaip jai padėkoti, kad ji yra, jei jos net nematome? Padėkoti darbu, pastangomis. Padėkoti už tai, kad ji laiko mus gyvus. Kaip?
Melagiai tie, kurie sako, kad vilties nebėra. Nes ji yra visada. Čia. Viduje mūsų sielos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą