Mūsų laimė - trapi būtybė. Rodos, akimirką ji čia. Gali lėkti, jaustis laisvu, nevaržomu. Gali būti pasaulio valdovu, kuriam niekas nesutrugdys. Būna, kad jautiesi toks užtikrintintas, jog drįsti kvatotis iki nukritimo. Tas laisvos laimės kvapas apakina. Paverčia mus... egoistais. Kupinais arogancijos. Ir ta laimė kaip aguona - nuostabi tol, kol nepapučia vėjas.
O vėjas skaudina. Nesvarbu, koks jis - praeities ar ateities. O jei abu? Skausmas dvigubas. Suplėšantis tave į skutelius, kuriuos vėliau ilgus mėnesius rankioji. Praeitis, sužinota dabarty, gali nužudyti viltį. Tikėjimą. Meilę. Gali akimirksiu sunaikinti tai, kas galbūt ne vien tau, bet ir visiems kėlė džiaugsmą. Nes praeitis - galingas vėjas. Kaip ir ateitis. Nežinomybė, prigąsdinta iliuzija ir šauksmas iš senų dienų. Viskas gąsdina. Ir drąsko mus į skutelius. Visai kaip vėjas aguoną.
Dėl to man labiau patinka rugiagėlės. Mažos, paprastos, bet tvirtos. Nuskinamos nebent su šaknimis - visu pagrindu ir esybe. Kodėl jos negali būti laimė? Patvaresnė. Ne mažiau ryški. Tokia pat graži. Tiesa, akimirką atrodė, kad galiu užuosti rugiagėlių mėlynumą. Jaučiau jį šalia. Kvėpavau tų mažyčių gėlyčių stiprybe, tos laimės nenorėjimu išeiti.
Tačiau tai tebuvo tik kvapas. Rankos per trumpos ar laimė per toli? Tik rugiagėlių mėlynumo kvapas. Ir aguonos šalia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą