Hey, čia aš. Rugilė. Draugų vis dar šaukiama Rugiu, o kartais net tokių neturinti. Taip, draugų. Čia aš, su savo keistai pomėgiais, keistom manierom ir dar keistesniu charakteriu. Bet tai aš.
Taip, aš dievinu gamtos mokslus. Myliu fizikos ar matematikos uždavinius, kurių sprendimas apima du sąsiuvinio puslapius, o atsakymas - dailus dviženklis skaičius. Dievinu chemiją ir labiau už viską pasaulyje mėgstu biologiją. Visas tas miniatiūrinis, nematomas pasaulis - kažkas nesuvokiamo. Bet man patinka jį perprasti ir žinoti, kad jis čia. Visada. Aplink.
Taip, aš myliu fortepijoną, supykus - akordeoną ir visada beprotiškai - muziką. Aš užaugau su ja. Kvėpavau muzika nuo pirmųjų dienų. Ir ji tapo man savaime suprantamu dalyku kasdienybėje. Šiemet spėjau pamilti šokį, ir net jei judu kaip prisigėręs transvestitas su aukštakulniais, vis tiek man tai patinka. Juk ten taip pat muzika. Tik kitokia jos forma. Taip, aš visada kažką niūniuoju, bent mintyse. Dėl to dažnai neišgirstu, kas man sakoma. Nes muzika užvaldo.
Taip, su tokiu išsiblaškymu sugebėjau per metus laimėti keturias pirmąsias vietas rajoninėse olimpiadose. Mokykloje mane šaukia protu, nors, jei kas paklaustų, kaip susidaro vaivorykštė arba kur gyveno Jonas Mačiulis, vargu, ar atsakyčiau. Taip, tai aš, visada, jei rašanti pieštuku, tai rašanti tik su idealiai padrožtu, idealiausia - HB kietumo. Dėl to per pamoką bent du kartus girdėsi drožtuko garsą, sklindantį iš mano pusės. Taip, aš neapsisprendžiu, kas yra aštuntasis pasaulio stebuklas - braškinis ,,Miau" pienas ar apelsinų sultys. Ir taip, aš jau tris metus tiksliai žinau, kuo noriu būti. Ir, kaip galėjai nuspėti, šios paslapties neišduosiu, nes tai turbūt per daug šokiruotų...
Tikriausiai nekeista, kad devynerius metus, išskyrus ypatingas progas (o dažnai ir per jas), vaikščiojau su kuodu. Kasdien laidau juodas replikas, dėl ko sulaukiu įtariu žvilgsnių. Taip, tai aš - charizmatiška mergiotė, kurios visur pilna. Taip, ta pati mergiotė vakarais ir naktimis tampa romantike, kuri gali valandų valandas žiūrėti į žvaigždes ir svajoti apie tobulą ateitį. Nesuderinama? Dar ir kaip.
Taip, tai aš, kovojanti prieš pasaulio blogybes visom šešiom. Aš, galinti susikolioti su įtakingiausiais žmonėmis jė velnio nebijodama pasekmių. Aš, vis dar beprotiškai bijanti pelių, nekenčianti rūkalių ir alkoholio, dėl to nelaikiusi rankoje uždegtos cigaretės ir neragavusi daugiau nei taurės šampano. Taip, aš, vis dar mananti, kad gerumas nugalės. Aš, nebijanti kelti baisios nuotraukos į instagramą, jei tik ji man daug reiškia. Tai aš, keista ir nesuprantama. Bet tai aš. Ta, kuri laukdama autobuso skaito knygą, o pakeliui namo autobuso gale tyliai dainuoja dainą, plyšaujančią iš ausinukų. Taip, tai aš, namie neišlendanti iš kambario, o mokykloje sunkiai užsičiaupianti. Kontrastas ar paradoksas?
Ir kas, kad aš kitokia. Juk mes visi tokie. Svarbu nebijoti pripažinti, kas esi. Nes tik pamilus save aplinkiniai žinos, koks esi tu. Kad tu - tikras. Pasitikintis. Užtikrintas. Gyvas.
Hey, čia buvau aš. O koks tu?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą