Kartais susimąstau, ar tai tikra. Ar visa tai tikrai buvo, ar lemta būti ir vėl. Kai šiluma užplūsta prisiminus... Imu manyti, kad tai - viso labo vaizduotė. Vaizduotė. Vaizduotė. O gal vis dėlto - tikra?
Ir kaip žinoti. Kaip patikėti savimi, jei viskas dabar atrodo lyg sapnas? Tarsi nieko nebūtų buvę. Tarsi tik dabar nubusčiau iš fantazijų, o gal tiesiog ryškiausių sapnų. Mylėti, juoktis, būti vaiku ir tuo pačiu atsakingu; tikėti, viltis arba nieko nenutuokti. Sapne viskas buvo paprasta. Realybė - gerokai keblesnė. Ir kodėl pasaulis negali būti toks nuostabus kaip tie sapnai, atkeliavę iš praeities?
Noriu to širdies spurdėjimo. To vaizdo pro mažą langelį. Sulaukti ryto, kas nepavyko anais kartais. Daugiau. Daugiau. Tarsi pakartoti ir niekada nemiegoti tam, kad kartoti vėl. Ištarti žodžius, kurie liko nepasakyti. Padaryti to, ko nespėjau tada. Patirti. Vėl.
Bet jei tai - tik vaizduotė? Ar ne per drąsu prašyti to vėl? Net jei niekada nebuvo? Ar buvo?
Dieve, kaip lengva pasiklysti. Mintyse. Laukuose. Jausmuose. Debesyse.
Ir, atrodo, tik nuotraukos byloja, jog tai - tikra. O gal ir jos - tik mano galvoje? Turiu grįžti, kad įsitikinčiau, jog tai - ne sapnas. Arba tam, kad neišdrįsčiau pabusti.
Labai patiko! Šaunuolė. :)
AtsakytiPanaikintiAčiū! ^^
Panaikinti