Jo. Vakar buvo ketvirtadienis, 12. Tačiau visokios smulkmenos vartė vis galvoti - o gal vėl tarp dienų susimaišiau?
Ryte močiutė kaip žinodama sakė: "Nu šiandien niekur neikit gal, namie pabūkit biški.". Iki pietų tvarkiausi, nusibodo, tad po pietų jau tupėjau pas Kamiliją.
Vėjas buvo gan nemažas, nusprendėm palaidyt aitvarą. Pasiemėm jos - tokį rimtesnį. Lakstėm po tą pievą, bandėm jį paskraidint - o ta rupūžė nepasiduoda ir neskrenda. Tik pačios pasiganėm.
Tada atsinešiau savąjį aitvarą (drugelį). Viens du - ir skrenda.
Viskas normaliai buvo iki tol, kol sesė paprašė palaikyt aitvaro virvę. Padaviau, o ta, varna, paleido. Kamilija su sese stovi ir žiūri, kaip mano drugelis skrenda tolyn, o aš puoliau bėgt ir gaudyt. Kroksai pilni šieno (mat pieva buvo pilna jo - ką tik nušienauta), o tie patys krenta. Kamilijos šuo vos kojų nenukando, bet vis vien bėgau. Tačiau žinant, kad aš itin greita, aitvarą pagavau tik jam atsidūrus už aukštos tvoros kažkokiuose soduose, ir šniūrui per elektros laidus perzimetus.
Ir atvažiuoja traktorius šieno vartyti, o mes stovim ir nežinom, ką bedaryti. Bet paskui Kamilija atnešė žirkles, prakirpon virvę, nutempėm nuo laidų ir baigta.
Nusprendėm tądien aitvarų nebeleisti.
Ėjom suptis ant supynių, kurios gimė iš serijos "Pasidaryk pats". Supynėms jau savaitė, bet atrodė dar tvirtos. Kamilija pasisupo (ir kaip ji taip aukštai nebijo...), sesė irgi. Aš užsėdau, pradėjo mane supti, o supynės pyst ir nutrūko. Ranka kraujuota, subinę nesveikai skauda. Bet nieko. Tarkim. Nors šiamdien užpakalį dar labiau skauda, o ranka truputi patinusi ir negaliu be skausmo sugniaušti kumščio.
Paskui nuėjom į parduotuvę vis bandydamos greitai pasakyti "panabagybė". Čia nieko. Prisipirkom maisto ir nusprendėm eit į palapinę "nes ten saugiausia". Nu ok.
Sėdim, šnekučiuojamės. Žiūriu - prie duru kažkokia šieno kupeta. Kadangi aš žliba, sakau Kamilijai: "Žė, kas ten?" O ta pradėjo cypti. Rupūžė. Sesė bliauna, aš drebu (oh ta baimė pelėms ir varlėms...). Puoliau griebti maistą, o ta rupūžė tik blaškosi, nerasdama išėjimo... Bandžiau atitraukti palapinę (nes tik apačia buvo palikta), bet su viena ranka neišėjo. Sakau Kamilijai: "Atitrauk!", o ta rėkia "Aš bijau!", bet atgrabiais pirštais atitraukė. Išlindom lauk, atsisėdom kitur ir toliau valgėm. Kamilijos žodžiai "Aš tikrai nebijojau, tik biškiuką". Mhm. Pati ta.
Parėjus namo viską papasakojom mamai ir močiutei.
Močiutė: "Juk sakiau atsargiai su tom supynėm!"
Mama: "Vištos jūs vištos. Anksčiau kiti pasiėmę varles dar šiaudą į užpakalį įgrūsdavo tom varlėm ir pūsdavo, o jūs čia..."
O aitvarą visi pamiršo.
Tiesiog tobulas ketvirtadienis tragikomedijai filmuoti. Kamilės žodžiai: "Reikėjo nufilmuot kaip tu laskui aitvarą bėgai ir kaip dribai nuo supynių. Būtumėm visą oskarą gavusios". Aj nu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą