Kol kas vasara rieda savo tempu - viskas taip, kaip planavau. Geras oras - belekoks blūdavojimas lauke, prastas (nors sako, kad tokio nėra) - kimarinimas su draugais kambary.
Sekmadienį visa šeima žiūrėjom "Titaniką". Mama visada tokiu pocer face, sesė nuo puse filmo nulūžo, aš taip ni šeip ni teip (tradiciškai ašoros lyg ir kaupėsi akyse, bet neverkiau) o močiutė pasakė: "Pirmą kart per 20 metų tokį gerą filmą matau". Norėjau priminti, kad ji filmų nežiūri, bet susilaikiau.
Šiandien keistai faina buvo. Ryte, kaip ir įprasta, susiskambinom su Kamile. Išėjau jos pasitikti, o čia prisistatė kaimynų mergaitė (ketverių metukų). Nu ką, again pasupom, arkliukais pažaidėm, saldainiais pavaišinom. Kai jos atsikratėm, nuėjom pas mane.
Vėl dainavom karaoke, žiūrėjom įvairius vlogus. Paskui piešėm (lol :D), bet turint mūsų meninius sugebėjimus greit baigėm tą veiklą. (Nuotraukoje - mano menas. Argi aš ne užsigimusi dailininkė?)
Vėliau vėl žiūrėjom vlogus. Išgirdom, kad kažkas duris atidaro. Svarbiausia - per durų stiklą žmogaus nesimato. Peršikau. O išvydom... Vėl tą mergaitę.
Jos atsikračiusios transponavomės pas Kamilę. Kimarinom su telefonais, o lauke... pradėjom blūdit. Jungiamės vaikystės daineles (tokių grupių kaip "Telebimbam", "Svirpliukai", "Mango", "Mokinukės") ir dainuojam. Nuo visos dūšios ir gerklės. Žmonės eina, žiūri, o mes plyšaujam: "Žalias mano noras, ir žalua saulytė, žalias debesėlis ir žalua žolytė", arba "Raskila, raskila, mūsų kiemo raskila"... Prieš akis prabėgo visos akimirkos - kaip mes pykdavomės, kuri bus pagrindinė dainininkė, kaip juokdavomės ir kaimynus jukindavom savo muzikiniais sugebėjimais... viskas buvo taip gražu. Nepalyginsi su dabartiniais šešiamečiais - važiuoja su dviračiu pasileidę repą, aptaško tave ir rėkia "O kurva!".
Oh. Tikiuosi, kad vasara neprastės ir teks dar daug ko patirti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą