So sad

Visada sau kartodavau: komentarai ir sekėjai - tai tik menkavertis dalykas. Tačiau... Keista, kaip jie gali pradžiuginti. Rimtai keista. Pasiilgau to jausmo, kai įsijungi blogger'į ir randi kad ir vieną komentarą, tada mintyse "jės". Puoli į jį atsakyti, bet internetas pastringa ir atsakai į komentarą po pusdienio. Ir ne ne, aš tikrai neprašau dėmesio (ne ne, tikrai ne :D).

Gerai. Pasiguodžiau. Ir dar pasiguosiu.

Dienos slenka... Įprastai. Įpratau prie atostogų ritmo. Keliesi, visą dieną kažką veiki (duodies lauke (nesupraskit to "duodies" klaidingai), sėdi namie arba šiaip, kažką), vakare kimaras, miegas ir vėl iš naujo...
Šiandien kažko nesveikai liūdna diena. Nors esu žmogus, nelinkęs be priežasties liūdėti (kitaip tariant: nesu depresantė "oi, kaip man blogai") bet... Niūrus oras (taip, aš linkusi jį kaltinti), sėdėjimas namie, kompanijos nebuvimas, keli liūdni akordai... ir liūdnos dainos neišjungiu gal pusvalandį.

Vieninteliai džiuginantys dalykai: katinai ir užplaukusi stovyklos laukimo karštligė. Iki stovyklos - vos 21 diena/3 savaitės. Taip, aš vėl nesveikai skaičiuoju dienas. Galvojau, kad  trečią kartą važiuodama taip nebedarysiu... Kur tau.

Iš nuobodulio vėl galvoju atgyvinti ask'ą, kurį užšaldžiau prieš pusmetį. Bet tik galvoju.

Ir turiu prašymą. Kas gali, numeskit dainų į komentarus, pradėsiu siųstis prieš stovyklą :D ačiū iš anksto.

Geras, žvengus pradėjau dėliot į įrašus. O mane jie įrašuose taip nervina.

O taip, aš galėčiau dar ilgai sapalioti, bet per prievartą spausiu "paskelbti", kad sau gėdos (dar didesnės) nepasidaryčiau.

Ok.
Viskas.
Aš tokia forever alone.
Nors...
Kada tokia nebuvau.
Lol.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...