Happy from kaimas

Ne, rimtai. Mes daužtos.

Ryte pas mane į namus atėjo Kamilija, ir sako: "Darom party atostogų pradžios proga!".
Aš tokia: "Tu palauk gal biške, man kiaušinienę reik pabaigt kept".
Bet sukišus pusryčius, nuėjom pas Kamiliją. Ir tada viskas prasidėjo.

Susimetėm litų, prisipirkom maisto (ne daxuja, bet maisto). Tada baliavojom. Valgėm, žiūrėjom video visokius ir taip toliau. Pusę dienos pratupėjom kambary, nes mums per karšta.

Pavakarėj išėjom į lauką. Atsisėdom ant senųjų supynių, kurios mums kiek per žemos. Vėl valgėm. Tada nežinau kaip buvo, bet sugalvojom daryt "We are happy from kaimas".
Kai debilės (Kamilija ir sesė) šoko (nors kas tuose video neatrodo debiliškai...), biške kaimyną vien po šortais bevaikščiojantį pafilmavom, Kamilijos brolį, kuris griežtai prieš jo filmavimą (koks dvidešimtmetis to norėtų..). Tada dar daxuja vištų. Ir traktorius. Toks buvo mūsų happy. Tada filmavom "Kovinę braškelę", (remtasi "Kovine Audrele"). Iš serijos: pirmosios uogos ir jų išsiilgusi daunė.

O po tų video ganėmės biški, ietį mėtėm (šlangą tokią). Tada nusprendėm, kad mūsų supynės rimtai per mažos, tai užsimanėm naujų - kokių uch, bet kad ir kaimiškų (medis+šniūras+malka). Malką turim, medį irgi. Virvės nėra. Išieškojom visus garažus, nieko neradom. Ir tada Kamilija sugalvojo pas kaimyną eit šniūro prašyt.
Vienąkart nuėjo, pastovėjo prie durų ir nuėjo. Antrąkart nuėjo, paskambino ir pabėgo (nes aš pabėgau). Trečiąkart pakambino, išlaukė to plikšio (taip, tai tas pats kaimynas vien po šortais). Tas išklausęs jos prašymą, kategoriškai pasakė: neturiu. Bet paskui atlyžo, rado virvę, dar ją prikabino prie šakos. Ot geras diedukas. Neveltui ukrainietis.

Pačios prisitaisėm tik malką, ir... supomės. Taip, mes tikrai nesveikos. Bet faina. Kam rūpi, kaip mes atrodom? Juolab, kad aplink tik diedukas, draugės mama ir viena devintokė, kuri ir iš normalių šaiposi. Tad... who cares?

Tai buvo visiškai realu ir labai nuostabu. Pasiilgau to jausmo, kai ant visko poxui, ir esmė tik tai, ką darai.

Kaip ir sakiau - reikia leisti vasarai tekėti savaime. Nes jei planuoji, viskas būna taip dirbtina. O jei nepasiseka, tai vien nervai. Geriau viskas būna taip, kaip pavyks, o ne kaip norisi.

Geras jausmas, kai guli ir galvoji: "Kaži, kas bus rytoj?"

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...