Išskėtusi rankas sukausi ratu. Akys, kiek primerktos nuo saulės spindulių, žvengė aukštyn, į dangų. Aš vis sukausi, sukausi, sukausi... Jutau, kaip viskas netenka prasmės. Viskas tiesiog susiliejo į vientisą masę: dangus, žemė, laimė ir nelaimė. Visi jausmai, vaizdai ir mintys tebuvo vientisa spalvų raizgalynė. Tą kartą aš buvau paukštis, plačiai išskėtęs sparnus ir skrendantis niekur. Įvykdžiau mažą praeitos savaitės svajonę - kaip paukščiui dingti iš horizonto. Tik šį kartą dingo ne paukštis, o horizontas. Aš buvau, o visa kita - ne.
Toks buvo laimės, tikros ir nesuvaidintos, skonis. Ką dariau, kad ją pasiekčiau? Nieko. Negaudžiau juoko, besiveržiančio iš manųjų lūpų. Netramdžiau emocijų, norinčių išlėkti iš manęs. Buvau savimi, buvau tuo, kuo taip ilgai norėjau būti.
Taip aš pasveikinau pavasarį. O tu kaip tai padarei?
Tu niekaip nesveikini pavasario, tu rašai, tai kas tau gražu, bet to nepatyri.
AtsakytiPanaikintiTu meluoji.
O iš kur taip nusprendei? Tikrai buvau lauke, tikrai pievos vidury sukausi, tikrai viskas susiliejo ir išnyko. Jei rašau, kas gražu, tai ir rašau "įsivaizduoju, kad..." arba "tačiau tai buvo tik mano mintyse".
PanaikintiBet et, koks skirtumas. Svarbu aš žinau.