Svajonės, riedučiais ir vakaro pusiausvyra

Kai buvau maža, norėjau kuo greičiau užaugti. Tą padariusi svajojau dainuoti ir šokti grupėje "Mango". Norėjau viską daryti pati, turėti galybę draugų ir tiesiog būti didelė. Ir laiminga. Nekeista, jog iš šių svajonių teišliko viena.

Dabar noriu niekada neužaugti. Išlaikyti širdy tą kibirkštėlę, kuri lengvu smalsumu kviečia eiti visur. Nenoriu įgyti nenormalaus kiekio minčių "O ką kiti pagalvos". Noriu visad išlikti paukščiu - net jei ne vizualiai, tai bent mintyse. Kartais svajoju, kad norėčiau turėti tik keturis tikrus draugus. Dirbti darbą, kur galėčiau padėti kitiems, o ne sukelti pavydą. Svajoju, jog visad išliksiu savim - su savo kvailom mintim, su savo naiviu pasitikėjimu ir troškimais. Noriu išlikti vaikiškai laiminga.

Tokios ar bent panašios mintys klibinkščiavo mano galvoje, kai važininėjausi riedučiais. Taip, aš juos vėl ištraukiau ir apsiaviau. O, kaip gera buvo lėkti prieš vėją arba pasiduoti jo nešimui! Kaip gera kartais buvo šypsotis saulei ir pasauliui, kaip gera buvo viską palikti užnugary. Tą menką valandą aš tikėjau, kad dabartinės svajos gali išsipildyti. Bet ar dabar tikiu? Aš ir pati nebežinau. O ta kvaila nežinomybė slegia.

■□■□■□■□■□■□■□■□■□■

Sako, kad kai užsidaro durys, atsiveria langas. Tikiuosi, kad taip bus ir man. Sako, kad nuo laimės iki ašarų - vienas žingsnis. O tą pusiausvyrą išlaiko tik ritminga melodija, sklindanti iš mano telefono. Sako, kad viltis miršta paskutinė. Taip turbūt yra ir mano atveju...

2 komentarai:

  1. Labai gražiai viską aprašai! ;) Tiesiog stebiuosi, kaip mūsų mintys sutampa. :D

    AtsakytiPanaikinti

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...