Užtemimas

Stebėjau į pamažu pasislepiančią saulę vidury baltos dienos. Regėjau, kaip ji lėtai lėtai nyksta, dingsta už neaiškaus juodulio - mėnulio. Kažkam tai buvo tiesiog įspūdingas reginys, pagražintas jų vaizduotės.

O aš pro pasiskolintą stikliuką žiūrėjau į tą saulę ir... Ir vėl buvau kažkur kitur. Pamenu, ne taip jau seniai senelis man dar rodė saulės užtemimą, tik kiek menkesnį... Pamenu, kai stebėjau, kaip jis ilgai ieškojo to nelemto stikliuko, kuris bus naudojamas tik minutę.

Šiemet niekas man stikliuko neieškojo... Pati apsižvalgiau, neradau. O ten, kur jis turbūt ir yra, neišdrįsau žengti. Toje mažoje senelio dirbtuvėlėje nebuvau jau beveik aštuonerius metus, o kažkada ten leisdavau dienų dienas žiūrėdama, kaip senelis konstruoja vieną ar kitą mechanizmą.

Nežinau, kas aš per žmogus, bet per dažnai knaisiojuos prisiminimuose. Turbūt daug dažniau sėdžiu su praėjusiais momentais nei svajonėmis. Tai užknisa, tik nežinau, kas labiau nervina - prisiminimai ar tai, jog jų nesugebu nustumti. Turbūt ir tai, ir tai.

Saulė ryte pakyla, vakare nusileidžia žemiau horizonto - taip kiekvieną dieną. Kartais šviesulį užtemto mėnulis, nuo kurio priklausys užtemimo laikas ir dydis. Kiek ilgai užtemimas betruktų, mėnulis visad persirita per saulę ir palieka ją ramybėje. Jis būna, tačiau  saulei toliau švytėti tai netrukdo - bent iki kito karto.
Saulė - tai žmogaus gyvenimas.
Mėnulis - aplinkybės.
Užtemimas - užgriuvusios problemos.

Štai ką supratau per chemiją, žvelgdama jau į kitą saulės pusę persiritusį mėnulį.

O Tu regėjai saulės užtemimą? Kokios mintys aplankė?