Jau kelias sekundes ieškau raidžių, gebančių įvaizdinti mano mintis. Jau kelias minutes nerandu žodžių, apibūdinančių mano savijautą. Jau kelias valandas bandau sudėlioti mintis į mažus, galvoje telpančius stalčiukus. Jau kelias dienas gatvėje ir už jos ribų ieškau pamestos galvos. Jau kelis mėnesius bijau ateities. Jau kelis metus aš formuoju save, bandau atrasti savo tikrąjį aš. Jau visą savo gyvenimą tupiu tame beprotiškame jovale - pasaulyje.
Viskas buvo taip neseniai, jei skaičiuosime pasaulio laiku. Visi įvykiai taip toli nuo manęs, jei matuosime laiką taip, kaip jį matuoju aš. Seniau aš valdydavau laiką - visur spėdavau, daug nuveikdavau ir pamatydavau, o vakare pavargusi, bet laiminga griūdavau į lovą. Seniau aš išsunkdavau iš laiko viską, kas tik įmanoma. Dabar laikas valdo mane. Aš nieko neveikiu, tupiu krante ir tiek, bet vis tiek nežmoniškai pavargstu. Dabar laikas iš manęs išsiurbia viską, kas tik įmanoma.
Nenoriu būti ta laikui pavaldi marionetė, kuri it negyvėlis per zombių apokalipsę kartu su srautu mato tik vieną tikslą. Ne apie tokį plaukimą pasroviui aš kalbėdavau... Man reikia rasti upę, plukdančią link laimės. Kaip praeitą gegužę. Arba bent jau spalį. Daugybė potyrių, dar daugiau nuovargio ir visas bidonas laimės. O dabar... Slėgis. Namie, lauke, mokykloje ir savyje. Viskas, net aš pati save slegiu.
Tik tyli, kiek nerangi melodija iš po mano pirštų kažkaip sumažina tą spaudimą. Bet jos nepakanka... Daugiau saulės, daugiau laimės aplink ir mažiau laiko. Taip taip, mažiau laiko. Kartais tu per mažas tam valdytojui, tiesiog nebepanaudoji jo. O kai laiko mažai, išmoksti jį vertinti, saugoti ir mylėti.
Nenoriu būti sena bobute, tik bumbančia apie blogą šiandieną ir gerą praeitį. Tačiau nenoriu būti ir zombiu, ėdančiu kitų laimės šypsenas. Ir aš jau žinau, ką daryti.
Ech, per daug pažįstama.. Bet, Rugile, Tau viskas pavyks. Susitvarkysi, užteks to laiko - juk jo visada yra tiek pat. Man savotiškai patinka, kad jis egzistuoja, nes retkarčiais galiu leisti sau užsimiršti ir jo neskaičiuoti... Tos akimirkos būna neįkainojamos. Ach, na, laikas šio pasaulio dalis, tebunie, kad ir žmonių išgalvotas - man jis patinka.
AtsakytiPanaikintiVisa problema tame, kad laiko dabar yra per daug. Padarau viską, ką reikia, ir sėdžiu, nes neįsivaizduoju, ką veikti. O tai man laaabai nepatinka...
PanaikintiBeje, ačiū už komentarą :)
Puikus straipsnis. Na, taip, galima pripažinti, kad laiko tikrai yra per daug, šiuo atveju. ;-)
AtsakytiPanaikintiGalbūt sudomintų ir mano straipsnis?
;-)
http://balandism.blogspot.com/2015/04/pasislepusi-tarp-debesu.html
Įrašas, tik įrašas :) ir dėkoju.
PanaikintiUžsuksiu, vis viena laiko daug :D
Kažkaip apibūdino kaip ir mane, tas pats buvo kovo mėnesį, praeitą. Eidavau su laiku, ir žvelgdavau kaip tas apibūdinamas zombis... Nors ne, gal ne taip žiauriai :)
AtsakytiPanaikintiBuvo lengva ir įdomu skaityt. Puiku!
Ačiū :)
Panaikinti