Žaliaskarė vyšnaitė, lengvai šokanti pagal vėjo muziką jau tapo mano ramybės prieglobsčiu. Tas ne visai pilnas šešėlis kiek vėsesnis nei aplinkinis oras, tačiau nėra liūdnas - saulės spinduliai, besiskverbdami pro vyšnios šakas, sugriauna tamsą. Keista vieta - aš matau visus gatvelės praeivius, o jie manęs nepastebi. Matyt, sėdžiu per žemai, kad būčiau matoma.
Pledas, jau įgavęs nuolatinę savo paskirtį, puikiai man tarnauja. Geltonasis draugas mane visiškai apsaugo nuo dviejų nemalonių praeivių - skruzdėlių ir skausmo. Taip, tas nelemtas audinio gabalėlis lyg ir apsaugo nuo skausmo, besiveržiančio iš gilaus požemio.
Su pledu man tarnauja pagalvė - vėlgi geltona. Dar vienas minkštutėlis optimizmo pliūpsnis, neleidžiantis visiškai užsidaryti savon tamsumon.
Knyga, kurios dėka panardinu liūdesį į giliausią vandenyno kampelį. Senoji žmogaus palydovė visada buvo, yra ir bus gelbėtoja. Ji kaip verpetas įtrauks visas neigiamas emocijas, paneš kiek tolėliau ir išpils į persūdytą jūrą. Pgrįžusi knyga prikraus žmogaus sielą tokiais jausmais, kokiais ji geba.
Saulė, paukščiai ir balti debesys vis grąžina į realybę, neleidžia pasiklysti tarp Šio ir Ano pasaulio. Jie kaip vartai su dulkio siurblio mechanizmu.
Taip atrodė bemaž visa mano diena. Vyšnios pavėsis, geltonas pledas, knyga ir mano liūdesys, kurį iš visų jėgu skadinau vasaros grožyje. Kartais tai taip sudėtinga...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą