"Sako, žmogus nesikeičia. Nė velnio! Gyvenimas pakeičia" - Auklėtoja
Šiandien dar kartą įsitikinau šios auksinės citatos teisingumu. Net jei atrodo, jog mes išlikom tokie kokie buvom, net jei kiti kartoja, jog "nepasikeitei", taip nėra. Gyvenimas pakeičia, net jei patys to nenorim.
Paskutinė pamokų diena progimnazijoje, net jei visos pamokos - klasės valandėlės (gerai, ryt dar filmą žiūrėsim, bet čia jau nesiskaito). Nepamenu, kada paskutinį sykį taip nuoširdžiai juokiausi iš savęs ir tuo pačiu metu nežmoniškai liūdėjau. Keista, kaip tas pragaras žemėje gali sukelti šitiek, rodos, nesiderinančių emocijų vienu metu.
Auklėtoja iš visų pakampių ištraukė visokias mūsų mintis. Turėjome tradiciją kasmet užrašyti ir kaip nors apipavidalinti savo svajones ir linkėjimus klasės draugams - visi jie šiandien buvo pakabinti ant lentos. Penktoje ir šeštoje klasėje rašėme klasės dienoraštį, kuriame rašydavome apie mokyklos gyvenimą, sau patinkančias pamokas ir kitokius, iš pažiūros kvailus dalykus. Tačiau visos tos idiotiškos mintys mum kažkada atrodė svarbios ir protingos. Keletą dienoraščio eilučių pacituosiu...*
"Mes esam kaip bruoliai ir systros, visi draugiški, bet kartais pykstamės" (Taip, mes bruoliai ir systros)
"Nenoriu girtis, bet mane išrinko klasės seniūne" (Nenoriu girtis, bet pasigyriau)
"Mano baba vėl išvažiavio į Angliją" (žmogus jau savo asmeninį gyvenimą pasakot pradėjo...)
"Savaitė buvo gera, tik savaitgalį skaudėjo pilvą" (Absoliutus nuoširdumas. Kaip pas gydytoją kabinete)
"Berniukai ir kelios mergaitės ėjo į kalvystę. Visi jie nusikalė po pinigą, kiti net po 4. Aišku, už tuos pinigus parduotuvėje nieko nenusipirksi" (Mano (ar tikrai čia aš?!) įspūdžiai iš ekskursijos. Bendram kontekste tikrai kvailai skambėjo)
"Važiavom pas raganą, bet jos nebuvo, nes išvažiavo į Kauną" (Dar mano įspūdžių iš ekskursijos. Tiesiai šviesiai, su paaiškinimais)
...ir dar parašysiu keletą svajonių.
"Noriu didelio šuns kad jis būtu baltas su duoda spalva jis vilkšunis"
"Svajoju kad greičau sutvarkytu nama"
"Aš svajoju broliuko"
"Geru pažimių"
"Noriu namo"
Ir taip toliau.
Atrodo, tiek nedaug laiko praėjo - vos keturi metai. Vien paskaičius ir palyginus penktos ir šeštos klasės dienoraštį galima pastebėti, kaip staigiai pasikeitė mąstymas - mintys rišlesnės, nebeatrodo tokios kvailos ir vaikiškos. Gerai, tie sakiniai gal ir nėra juokingi ar idiotiški, bet jie visi įlipūnti lyg į ne tą tekstą. Auklėtoja sakė: "Penktoje klasėje buvote visiškai atlapaširdžiai. Tačiau jūs augot, ir net jums nenorint gyvenimas išmokė visko nepasakoti, vis daugiau kaupti savyje. Atsirado vis daugiau tokių minčių, kaip "Ką kiti pagalvos"". Taip, tai tikrai jautėsi - vien paskaičius mūsų bendrą dienoraštį ar svajones. Jei penktoje klasėje viską sąsiuvinio lape išliedavom su visais asmeniškumais, tai būdami šeštokai savo, ne mokyklos gyvenimą jau pasilikome sau.
Kai auklėtoja viską skaitė, nežinojau nė kaip reaguoti: juoktis ar verkti? Viskas many susiplakė, užliejo keistos mintys...
Nebebus tų erdvių kabinetų, kuriuose laisvai būtų tilpusios ir dvi klasės (gimnazijoje, į kurią beveik visi pereiname, kabinetai bent perpus mažesni).
Niekada taip beprotiškai nebebėgsime į valgyklą, net jei laisvai spėjame pavalgyti - bėgame todėl, nes linksma.
Niekada per laisvas pamokas nebebarškinsime į kabinetus ir nebepabėgsime.
Visą, ką pažinojome iki nutrinto laiptelio, paliekame.
Visos kvaliausios mūsų svajonės taip pat links pas auklėtoją, šioje progimnazijoje.
Nebebus geografijos mokytojos, su kuria visą pamoką galėdavome pradiskutuoti apie Putiną ar Euroviziją.
Čia paliekame ir dailės mokytoją, pramintą "Pudeliu". Nebebus rietenų su ja, nebebus argumentų mūšio, kurį ji beveik visada laimėdavo net neargumentavusi.
Tokių koridorių, kuriuose užgesinus šviesą tapdavo visiškai tamsu, taip pat niekur kitur nerasime - šiuose sulaupta per daug emocijų, čia sudainuota per daug dainų.
"Comenius" projekto prisiminimus, atrodo, irgi paliekame čia. Juk šioje progimnazijoje vyko tiek repeticijų, čia taip linksmai šokome su užsieniečiais.
Visi karnavalai, jų dainos ir feilai taip pat lieka šioje mokykloje. Tiek daug čia visko tilpo, tiek daug mūsų balsų čia skambėjo...
Blogiausia, kad mūsų auklėtoja taip ir liks čia. Tokios supratingos, linksmos, kartu vaikiškos ir kartu brandžios kažin ar kur besutiksime...
Visi mūsų žodžiai, ištarti progimnazijoje, taip ir liks užšaldyti tarp žalsvų ir gelsvų sienų.
Nors niekas nesibaigia, net priešingai - prasideda, jaučiuosi suknistai liūdnai. Atrodo, išeinam tik iš progimnazijos, bet taip gaila viską čia palikti - nors imk ir išsinešk su savimi. Dabar sau ant pečių išsinešame maišą žinių, auklėtojos dovanotą pelėsžiuką, o sekančią savaitę - ir atestatą. Tai viskas iš šitokio pastato ir iš šitiek emocijų.
Jaučiuosi kaip verksnė, zyzianti dėl nieko. Bet širdžiai neįsakysi - ne tik meilėje.
<...>
Į vaikystę taip noris nuskrist,
Pabėgioti basam jos takeliais.
Į tą šviesų pasaulį sugrįžt,
<...>
Nesibelsk į duris,
Tie laikai nebegrįš,
Tik girdėsis aidai -
Klasė, juokas, draugai.
Su džiaugsmu išeinam,
Su liūdesiu paliekam.
Ačiū tau už tai,
Už viską ką davei
Save mažą norėčiau sutikt,
Neišmanantį daug ko, bet linksmą.
Laimę paprastą, tyrą patirt,
Kur dabar tikras džiaugsmas pradingsta?
Noriu džiaugtis, mylėti ir guost,
Kaip vaikai nepatyrę dar vargo.
<...>
Nesibelsk į duris,
Tie laikai nebegrįš,
Tik girdėsis aidai -
Klasė, juokas, draugai.
Su džiaugsmu išeinam,
Su liūdesiu paliekam.
Ačiū tau už tai,
Už viską ką davei!
*Citatos gali būti netikslios.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą