Naujas mėnuo, naujas metų laikas, naujas energijos pliūpsnis. Iškišau nosį laukan - nepasigailėjau. Ne gana to, kad miške vėl buvau (niekas tavęs ten neieško, niekas ten nevaikšto), bet dar ir porą kilometrų nubėgau (tiksliau, nubėgome. Su drauge). O va šiaip, just for fun. Na, iš manęs šito nedažnai sulauksi, taigi tai buvo mega giga įvykis. Sakyčiau, kad planuoju dažniau kojas pakrutinti, bet nesakysiu - visko gali būti, kad tingėsiu.
Tačiau be šio naujo vėjo, šiek tiek grįžau prie seno. Mes (aš ir ta pati draugė) vėl atidarėm vaikų darželį - kieme lakstė ne tik kaminkos sūnėnas, bet ir kitų kaimynų mergaitė ir dar viena iš gretimos gatvės. Žodžiu, 3 žaidimų su vyresniais išsiilgę vaikai pakankamai mažame kieme. Triukšmas kaip per miesto šventę. Kas rėkia, kas dainuoja, kas supynęs girgždina.
Su mažais žmogučiais tikrai verta pabūti. Pasikrauni toną pozityvo ir... Šio to išmoksti. Tie trys vaikai, taip smagiai dūkę, tik iš pažiūros panašūs. Vienam - vos metai, kitai - penkeri, o trečiai - septyneri. Kas, kad mažiausią nuo vyriausio skyrė šešerių metų skirtumas, vis viena jie žaidė kaip bendraamžiai. Jiems buvo viskas nesvarbu, pagrindinis rūpestis - kodėl ta didelė draugė dabar supa ne mane, o kitą (taip, pavydo tiems neklaužadoms tikrai pakanka). Su tokiais mažaisiais piliečiais gali viską pamiršti, prarasti laiko nuovoką ir visą pilkumą palikti pašony. Svarbi tampa tik viena užduotis: padaryti, kad vaikas juoktusi.
Ta trijulė kartu lakstė jau ne pirmą kartą, bet pasirodė, kad jie nė vienas kito vardo nežinojo. Apie mažiausiąjį nekalbu, bet tos kiek vyresnės... Kartu lakstė, žaidė, viena kitą kvietė į svečius, o net vardo nepaklausė. Kreipėsi viena į kitą "drauge", ir to pakako. Dieve, kaip viskas paprasta.
Viskas gali būti taip paprasta, kad net žodžiai tampa per daug prabangūs tam paprastumui apibūdinti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą