Norėčiau tikėti, kad visos blogybės - tik obuolio graužtukas. Išmestas jau kažin kada, dabar ėmęs pūti, o paskui kažkada jo išvis neliks. Norėčiau žinoti, jog blogybės, kurios dabar pūva, kaip ir graužtukas - išnyks. Paprasčiausiai.
O jei iš tiesų taip ir yra? Jei tas pūvėsių kvapas dabar mane svaigina (ne gerąja prasme), priverčia ne savo noru pamesti galvą? Jei tai, ką dabar mąstau, tėra... blogio aidas? Blogio, įvykusio kažkada seniai. Blogio, kurio kvapas dabar mane pasivijo...
Žinai, ko labiausiai dabar norėčiau? Nusigerti. Visiškai. Nieko bent trumpam neprisiminti. Aišku, aš to nedarysiu, todėl savo suknistą protą (arba savo kasą (organą)) skandinu saldumynuose. Beveik metai, kaip tai darau. Kiek tai gali tęstis?
Šūdas. Šūdas. Šūdas. Viskas yra tik šūdas. Arba obuolio graužtukas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą