Dievinu vakarus. Metą, kai viską, ką reikia, jau nuveikei. Dievinu tą jausmą, kai gali skirti laiko sau, daryti tai, apie ką svajojai galbūt ištisą savaitę. Kai gali didžiuotis tuo, ką padarei per visą dieną ir dėl nieko nebesirūpinti.
Dar vakarai man patinka todėl, nes miestas tampa labai gražus. Ypač vėlyvą rudenį ar žiemą, kai, rodos, tamsa turėtų pasiglemžti visą gyvybę, tačiau viskas vyksta priešingai - gyvenimas ne sustoja, o imi virte virti.
Vakarai patinka ir dėl to, nes gali niekur neskubėti. Nors viskas sugyvėja, tačiau automobiliai, žmonės juda tarsi ,,Slow mode" rėžimu. Kažin, kas dėl to kaltas? Atsipalaidavę piliečiai ar nakties skraistė, kuri paskandinda skubėjimą savo šešėlyje?
Net muzika vakare tampa ypatinga. Rodos, širdžiai mielas rimtmas tiesiog sklinda po visą tamsų pasaulį drebindamas žemę, o darnūs akordai perskrodžia bekraštį dangų.
Norėčiau, kad gyva vakaro ramybė tęstųsi amžinai. Tamsa, gyvi, bet neskubantys žmonės ir tik mėgstama veikla. Ir muzika.
Ir tas geras jausmas širdy, kai žinai, kiek nuveikei. Kad padarei šiandieną tokia, kokios norėjai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą