Kaip seniai savy beturėjau tokią jausmų maišalynę. Kiek laiko praėjo, kai paskutinį kartą gaudžiau šviesos greičiu lakstančias mintis, kiek laiko aš jau kovoju pati su savimi. Per ilgai einu prieš save. Per ilgą laiko tarpą aš nieko nedaviau sau. Tapau darboholike, nematančia nieko, apart darbo. Bet, kai pamąstau, viskas prieš mano valią...
Dabar pavargau. Pervargau. Per šeštą pamoką man jau ,,nebelaiko" kojos, keliai linksta. Per septintą jau nebepajėgiu mąstyti. Tada būna būreliai - tikra atgaiva protui. Visiškas nušvitimas. O vakare, grįžus namo ir jau darant namų darbus, po pusantros valandos darbo imu atsijunginėti. Nepajuntu, kaip jau numeruoju ,,1,2,4,5,6,7,9...". Nesąmoningai brėžiu lenteles su trigubu eilučiu kiekiu. Toks jausmas, kad užmiegu prie namų darbų atmerktom akim ir staigiai vėl pabundu. Jei taip dar mėnesį be pertraukų, neištversiu. Kas naktį tik penkios-šešios valandos miego... Man tai tikra tragedija.
Žinau, žinau, studijuojant bus baisiau. Bet čia viso labo 9 klasė. Ne 12, net ne 11. Jaučiuosi labai labai labai labai pavargusi.
Jei galvą apsunkintų tik mokslai, viskas būtų paprasta. Bet niekas neapsieina vien mokslais. Namai. Įvairios problemos. Pikti draugai. Nesusipratimai. Kasdieniniai rūpesčiai...
Keista, kai viskas per daug greitai keičiasi. Esu lyg duobėj, o visi toli nubėgę. Atsilieku gal keliolika kilometrų... O aš vis dar iš tos vienos duobės nesugebu išlipti.
Šiąnakt rašyčiau ir rašyčiau. Rašyčiau ir rašyčiau. Vis daugiau. Be perstojo. Nes šiąnakt - minčių proveržis. Bet laikrodis man tyliai kužda, kad liko gal šešios valandos miego... O mano kūnas jau nebesileidžia judinamas.
Tikiuosi, kad greitu metu tai pasikeis.
Labai nuoširdžiai tikiuosi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą