Kartais net nesusimąstome, kodėl vyksta žiaurūs dalykai. Nepagalvojame, kodėl šimtai mirčių tik šokiruoja, o vienintelė žūtis sužlugdo tavo asmenybę keleriems metams. Laikome savo gyvenimą žiauriu, o kitų - tik šiaip prastu. Kartojame nepažįstamajam, jog ,,tu nieko nesupranti", nors didelė tikimybė, kad jis supranta dar daugiau už tave. Nuvertiname ir ignoruojame gyvus, prisimename mirusius. Užmirštame judėjimą į priekį. Užsidarome kambaryje, net jei lauke - gražiausias kada nors buvęs pavasaris. Net jei tuo tarpu - žiema. Gyvename komforto zonoje, kol mes nesame priversti pasijudinti. Bet nė vienas nemirštame niekad nepajudėję, kad ir kaip tai žiauriai skambėtų, ypač esant tinginiui. Galvojame tik apie save ir savo artimą, esame per daug egoistai. Net nenujaučiame, kad pikčiausias priešas galbūt lygiai taip pat kenčia ir nebyliai rėkia savo tamsaus kambario sienoms. Nepagalvojame, kad visi mes - žmonės. Visi - vienodi. Net jei esame skirtingi kaip tulpė ir narcizas.
Kažkada visi pajusime tai, ką jautė priešas. Tai, ką jautė eilinis skirtingai vienodas praeivis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą