Šiandien. Buvo. Žiauriai. Gera. Diena.
Šiandien! Buvo! Žiauriai! Gera! Diena!
ŠIANDIEN BUVO ŽIAURIAI GERA DIENA!
Kodėl? Nežinau. Antradienis - sunkiausia diena savaitėje, bet ji kažkaip kaskart tampa bene geriausia... Devynios pamokos iš eilės tik su trumpomis pertraukomis. Gerai, dvi paskutinės valandos po keturiasdešimt penkias minutes - šokių būrelis ir akordeonas. Vis tiek veiksmas, vis tiek nuovargis... Bet tos dvi pamokos po keturiasdešimt su trupučiu minučių tampa tokia atgaiva sielai, toks atsivėrimas pasauliui... Pamiršti viską. Gyveni čia ir dabar. Jautiesi gyvas. Gyvas! GYVAS!
Tokiom akimirkom kaip ši, kaip toj stovyklos dainoj: ,,Šaukt iš džiaugsmo, suktis ratu, atrodo, jog esi virš debesų...". Būtent taip jaučiuosi. Jei ne virš debesų, tai bent pora centimetrų aukščiau autobuso, kuriame dabar sėdžiu, grindinio. Nežinau, kiek šį kartą bus telefono spaudinėjimo klaidų, nežinau, kaip iš šalies atrodys šis įrašas. Bet neskaitysiu. Ne, ne, ne! Juk viskas, kas netobula, gali būti nuostabu. Kaip šiandiena.
Myliu muziką. Myliu akordeono pamokas. Kai vėl atsiveri savajam pasauliui, užmiršt aplinkinį. Kai lieki tu, rimtas, melodija ir atsidavimas muzikai.
Mėgstu šokius. Esu viena prasčiausių šokėjų kolektyve. Bet... Vėl visiškas pasaulio pamiršimas. Tik ritmas, mano krievi ir nedadaryti žingsniai bei daug juoko. Ar bent jau pakankamai šypsenų, kai susiduri su kažkuo netyčia pasukęs prieš ratą.
Tokiom dienom myliu gyvenimą. Tokios dienos, tokie antradieniai puikiai iliustruoja gyvenimą - sunkus, bet su daugybę prizų ir laimės akimirkų.
Aišku, jei tik pats to norėsi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą