Vėl. Laimėjimai ir pralaimėjimai.

Kiekvienas galime daugiau, nei kad įsivaizduojame. Dažnai sau kartojame, kokie beviltiški esame, kaip nieko nesugebame ir amžinai susimauname. Su kiekviena nesėkme vis labiau pasiduodame, nors, tiesą pasakius, turėtų būti atvirkščiai. Kiekvienas pralaimėjimas turėtų parodyti tai, ko nemoki ir kur derėtų pasitempti, o laimėjimas - paskatinti. Juk pergalės - tik saldūs vaisiai, apie kuriuos kalba lietuvių liaudies patarlė ,,Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs." Tačiau ne vien mokslo, toli gražu ne. Viso gyvenimo. Kiekvieno, kad ir pačio mažiausio tikslo siekimas. Mūsų ateities kūryba - šaknys, o pati ateitis - vaisiai. Jos kokybė ir skonis priklauso nuo šaknų priežiūros, kad ir kaip nemaloniai tai skambėtų.

O jei nėra nei praleimėjimų, nei pergalių? Laikas susimąstyti. Galbūt per daug stovime vietoje, laikomės įsikibę liauno šapelio, kuris vieną dieną vis tiek nuluš. Suknyks. Išnyks. Krisdamas bedugnėn nusitemps ir mūsų ateitį, gyvenimą ir svajones. Jei nejudėsime, viskas taps verta visiško nulio.

Žinot, kas padeda, kai nebenori dėl kažko stengtis? Tos pačios pergalės (kurios nebūtinai reiškia pirmąją vietą tarptautinėse veržybose. Kažkam pergalė - tai viso labo tik idealiai atlikta užduotis). Prisiminimai. Arba atminimas, kad kažkada tai turėjome jėgų kilti arba bent jau nekristi. Juk jei buvo seniau, turi būti ir dabar!

Kiekvienas saulėlydis, jei mes jį pastebime, yra kažko vertas. Kiekviena suspindėjusi šypsena, jei ji sukurta mūsų,  vėl pasaldina ateitį. Viskas, absoliučiai viskas suplaukia į bendrą visumą, kuri sudaro tai, ką turime šiandien ir, jei tik labai saugosime, turėsime rytoj. Nes viskas, ką pastebime, pasiekiame ar dėl kažko stengiamės, yra verta kažko daugiau, nei nulio. Juk jei nesistengtumėm, tai būtų seniai pamiršta ir nebenaudojama per amžius.

Ir viskas tėra laimėjimai ir pralaimėjimai, viskas ir niekas. Mažos dalelės pildo didelius tarpus, o sniego baltumo šviesa praskaidrina juodžiausią tamsą. Viskas įmanoma, jei tik labai norėsime.

Nes nieko nėra neįmanomo.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...