Sustok akimirkai ir užsimerk. Įsiklausyk į širdies ritmą, pabandyk suvokti keistą jos virpėjimą, priemenantį pasiklydusio drugelio plazdėjimą. Tą niekieno nesuprastą, tačiau reiškiantį ir galintį pasakyti nepaprastai daug. Tereikia įsiklausyti ir kartais neleisti juodiems minčių demonams užvaldyti to, kas iš tiesų svarbiausia mums. Nes tik širdis, tik tai, kas iš tiesų tikra, žino, kas geriausia žmogui. Jausmai niekada nemeluoja. Jie vieninteliai yra nesutepti nešvarių pasaulio pirštų, nes niekas iki mūsų vidaus nesugeba prasibrauti. Niekas negali paliesti mūsų sielos, nes ji - kaip oras. Jaučiama, bet nepaliečiama ir neregima. Todėl tik jausmai mums šnabžda tikrą tiesą. Kada judėti. Kada sustoti. Kada paleisti ar laikyti kietai suspaudus kumštį.
Na, taip, protas turėtų būti visko pagrindas. Jis turėtų neleisti išsiplėsti jausmams, tačiau neturėtų ir dominuoti, nes logika tėra riba, neleidžianti kūrybai peržengti ribas, kurios žymi betvarkę ir normalumą. Mūsų mintys - lyg tvora, o jausmai - avys ir pieva, švelniai, tačiau tvirtai apglėbtos proto. Toks turėtų būti laimės modelis, laimės, kurios niekas nesugeba pavogti, sugriauti ar kitaip sunaikinti. Nes tik įsiklausydami, ką šaukia mums vidus, žinosime, ką keisti. Tylėti ar kalbėti. Šaukti ar susitaikyti ramiai. Mesti viską ir gyventi random režimu, arba leisti tekėti planuoto gyvenimo srovei. Viską valdome mes patys ir keisti galime daugiau, nei nutuokiame. Tik per retai įsiklausome į tai, ko mums reikia. Kam esame gimę. Arba kuo žadame tapti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą