Man patinka sutikti naują žmogų, su juo susipažinti ir pačiai, tarsi potepis po potepio nupiešti naujojo galbūt draugo portretą. Ypač kai senieji veidai po truputį ima dingti, palikdami po savęs tik prisiminimo šešėlį. Nauji žmonės, naujas draugas tampa... atrakcija, kad pagaliau galėsiu vėl pažinti. Viltimi, kad galbūt ši persona paliks daugiau, nei dingusioji. Man patinka gal net pirmai užkalbinti ir žiūrėti nepažįstamajam į akis, bandant šifruoti mintis. O jas nėra lengva atspėti, ko negalėčiau pasakyti apie daug metų pažįstamą artimą (dažnai ištariami taip pat skambantys žodžiai nėra vien sutapimas.) Keista regėti dar nesuprastą veidą ir įsivaizduoti, kaip veido savininko neuronais nesuvokiamu greičiu lekia impulsai, nešantys mintį, jausmą ar net įsakymą, susiijusį su manimi. Kai tokie debesys užtemdo protą, viskas tampa sudėtinga. Gal net per daug sunku, kad aš ir tad nelaimėlis taptumėm draugais. Bet tampame. Dažniausiai. Nes mintys, sunkiai lendančios pro lūpas, supaprastina žmogų, paverčia jį aiškiu. Kalba parodo žmogų ne tokį, kokiu jis gimė, o tokį, kokiu jis tapo. Ir tai bendraujant tampa svarbiausia - ne praeitis, skaudžios nuopaudos ir pasaulio randai, o dabartis ir ateitis. Tai, kuo esame ir kuo žadame būti.
Tačiau per dažnai kalba tampa ne pasaulio aiškintoja, o plonytės gijos, esančios tarp dviejų žmonių, tampytoja. Tas siūlas toks siaurutis, kad gali trūkti nuo menkiausio garso, o ištisa kalba sugeba sugriauti visą tinklą, išsiraizgiusį per visas pasaulio aukštumas, žemumas ir vandenis. Dažnai žmogus žmogų pažinti ima per kitos personos liežuvį, dažnai nesugebantį kalbėti tiesos. Mums pateikiamas jau nupieštas ir nuspalvintas peizažas, kuriame nedrįstame nieko koreguoti. Bet kaip kiekvienas skirtingai matome pasaulį, taip nevienodai suvokiame ir žmogų. Vienam juokas - nuostabi ypatybė, o tylumas - yda, tačiau sekančiam galbūt triukšmingas žmogus taps galvos skausmu, juoda spalva teršiančiu ramią ir šviesią galvą. Negalėdami patys nusipiešti sau draugo, nepamatome tikrojo jo. Tokio, koks galbūt žmogus yra dabar. O juk galbūt senasis žmogus, kuris įamžintas kito tapytame portrete, net nebeegzistuoja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą