Tamsa

Aklina naktis. Dangus juodai bordinis, o šią spalvą jam suteikė kažkur tolumoje esančių gyventojų šviesos. Kelyje nuo automobilio žibintų atsispindi ženklų atšvaistai, neleidžiantys nuklysti į nepažįstamas vietoves. Bet kartais, ypač tokį vakarą, norėtųsi, kad kelrodžių nebūtų, kad jie tiesiog išnyktų man vos spragtelėjus. Atrodo, galėtum važiuoti be galo be krašto ir niekada nesustoti. Automobilio languose matyti miestų gyvybę, prabundančią saulę ir gražiausią pasaulyje saulėlydį. Kvėpuoti laukų ir miškų oru, plūstančiu pro tuos pačius atvirus langus. Klausytis, atrodo, visai nepažįstamų žmonių ir pamatyti jų kitokią sielą, bet tą patį veidą. Įsivaizduoti jų nematomą žvilgsnį, galbūt sugėdijusį, sužavėjusį ar padrąsinusį dieną. Tamsoje jausti tų akis, išduodančias visas paslaptis ir savininko jausmus. Leisti juokus aidėti per visą gyvenimą. Mažoje patalpoje viskas tampa paprasta, tačiau keblu meluoti. Visas melas virsta tiesa, o žodžiai liete liejasi, nes dar ir tamsa daro savo, tiesiog traukte traukdama sąžiningumą į paviršių. Kartais tokiomis atvirumo minutėmis sužinai daugiau, nei kad girdėjai per visą gyvenimą. Tamsa atveria ne tik širdį, bet ir akis. Visą kūną ir sielą. Ir tik nelemti kelio ženklai trukdo sąžiningumui pasiekti visą šimtaprocentiškumą...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...