Atrodo, kad laikas - pats paprasčiausias dalykas. šešiadešimt sekundžių - minutė. Lygiai tiek minučių - valanda. Dvidešimt keturios valandos - diena, o trys šimtai šešiadešimt penkios dienos po dvidešimt keturias valandas - jau visi metai. Tačiau laikas toks nesuprantamas. Kartais jis lekia šviesos greičiu (o gal ir greičiau), prigriebdamas tik kelias nuostabias akimirkas, kurios, tam pačiam laikui bėgant, tampa nepaprastai svarbios. Aplankiusius skubius jausmus ilgam išsaugome savyje, nes tai, kas laikina, dažniausiai tampa vertinama. Bet būna ir atvirkščiai. Kartais kelios minutės praranda savo vertę ir tampa sunkumą velkančiomis valandomis, gebančiomis, atrodo, niekada nesibaigti. Jos tęsiasi, tęsiasi ir tęsiasi, kiekviena akimirka virsta ne prisiminimu, o tik didėjančia našta, kuri kaupiasi ant mūsų gležnų pečių. Pasaulis tampa komplikuotas, o galbūt per paprastas, kad būtų lengvas.
Skaudžiausia, kad minėtieji laikini dalykai turi tą nedylančią vertę, išsilaikančią visą gyvenimą. Visi prisiminimai vis grįžta ir grįžta, atnešdami vaizdus, garsus ir jausmus apie tai, kas buvo brangu tik tą sekundę, minutę ar metus. Šiandien tai gali būti visiškai nebesvarbu, bet gražūs prisiminimai vis tiek skaudina it įkyrus draugo baksnojimas petin. Atrodo, nieko tai nereiškia, bet ilgai besitęsiant arba vis pasikartojant tai imi erzinti, o nuo didelio kiekio bakstelėjimų geba atsirasti ir mėlynė. Paradoksas. Kartais apima toks jausmas, kad beprotiškai norime grįžti į vieną ar kitą akimirką. Tai nebūtų taip sunku - senus draugus galima sukviesti į seną vietovę, galima įjungti tą pačią muziką ir ištarti tuos pačius žodžius. Bet viskas bus ne taip, nes praeitį nuo dabarties skirs vienas barjeras. Laikas.
Taip būtų gera, kad katkartėm laikas bent trumpam išnyktų. Juk šiek tiek sumaišties gyvenime dar niekam nepakenkė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą