Maža mergytė spaudžia rankose dėžutę, kurią gavo dovanų nuo pačio brangiausio žmogaus pasaulyje. Atsisėdusi ant žaliuojančios rugpjūčio vejos savo kieme, ji nevikriais pirštukais bando atidaryti dežutę, kuri, mergaitės nelaimei, lengvai praveriama nepasiduoda. Tačiau vargais negalais atplėšusi įpakavimą, smalsuolė randa... gaublį. Nedidutį, telpantį saugusio žmogaus delnuose (mergaitės rankytės dar per mažos, kad apimtų jau ir sumažintą pasaulį.) Vienu pirštuku ima sukti gaublį aplink jo ašį, atsargiai, tarsi galėdama sudaužyti pačią Žemę. Mergaitė žino, ko ieško. Savęs. Vietos, kur ji galėtų būti. Ji nė nenutuokė, kokia mažytė yra jos šalis, iki kurios kito krašto reikia važiuoti net keturias valandas! Mergytė, vis dar sėdėdama ant žolės ir lėtai lėtai sukdama Žemę ieško šalies, kurios kontūrai būtų panašūs į tuos, kuriuos ji prisimininė. Spalvų, dėmių dėmelių tiek daug, kad pastebėti valstybę, kurią ji įsivaizdavo gerokai didesnę, nėra lengva. Tačiau mergaitei pavyksta. Ji randa vietą, į kurią geriau įsižiūrėjus, galėjo pastebėti net savo galvytę (ar bent jau tikėjo, kad gali matyti.) Mergaitė nieko nelaukusi nubėga pas žmogų, įteikusį tokią įdomią dovaną ir pasitikslina, ar toji šalis tikrai čia, kur plonyčiu pirštuku laiko įbedusi. Kai paaiškėja, kad taip, laimės kupina širdele ji nuskrieja į savo kambarį, susiranda juodą juodą flomasterį (tai buvo vienintelė spalva, kurios ji nepastebėjo gaublyje. Kažin, tai kažką reiškia?) ir vienu bakstelėjimu paryškina save, savo šalį. Savo Lietuvą. Tam, kad niekada jos nepamestų.
Prabėga keleri metai. Vasara. Mergaitė rūšiuoja senus daiktus, nes dėl keisto pomėgio saugoti net duženas kambarys ima tapti tikru sąvartynu. Bekraustydama spintą mergaitė ištraukia gaublį. Tiksliau, jo tris dalis: stovą, ašį ir Žemę. Mergaitė atsargiai sudeda visas dalis į vieną ir vėl turi visą Žemės modelį. Visą pasaulį, sveiką ir nesugriuvusį. Prieš pora metų ji ašarų kupinomis akimis išardė gaublį, mat manė, jog neteisinga, jei jos pasaulis sudužęs, o vis dar vaizduojamas kaip įprasta. Taip būti negalėjo, todėl liūdesio šešėlio apimta paslėpė atskiras dalis savo spintoje. Šiandien, praėjus jau kiek laiko, ji vėl pastato gaublį ant rašomojo stalo. Atsisėda šalia ir jau dviem pirštais suka Žemę beprotišku greičiu. Vis greityn, greityn. Gaublys nuo sukimosi ima barškėti, mat buvo sulaužytas. Tačiau savo prasmės jis neprarado. Mergaitė įsivaizduoja, kaip ji skrenda aplink Žemę ir mato vis daugiau ir daugiau, išvysta naujo ir neregėto. Kaip ji, būdama niekas, tampa pasaulio dalimi. Dalimi, kuri kažką pakeis ir įdės savo indėlį į Žemę.
Praskrieja dar keleri metai. Mergaitė (o gal jau galima sakyti ,,mergina" ar ,,panelė"?) sėdi tame pačiame kambaryje, toje pačioje vietoje, kaip ir kažkada seniau. Tylėdama spaudžia gaublį delnuose. Dabar jis tarp pirštų jau telpa nesunkiai, nepalyginsi, kaip tada, prieš daug metų. Pasaulis keistai susitraukęs. Ne tik tas mažutis Žemės modelis, bet visa visata. Lietuvos mažumas nebestebina, pasaulio šalių nebeatrodo taip nesuskaičiuojamai daug. Šiandien mergaitė spaudžia pasaulį rankose ir yra pasiruošusi jį užkariauti. Nebūtinai visą, išpuoštą spalvotomis šalimis ir melsvais vandenynais. Nebūtinai visą Lietuvą, dar prieš daugelį metų jos pačios išryškintą juodu flomasteriu, kad nepamestų. Galbūt mergina užkariaus tik tą pasaulį, kurį gali įsivaizduoti reginti po juodų dažų plėmu, ten, mažučiame taškelyje, jei tik gerai įsižiūrėsi. Arba tikėsi, kad matai. Nes kuo tiki, tas egzistuoja. Kas egzistuoja, tas jau yra svarbu. O kas svarbu, kas visada būna pažymima.
Nebūtinai gaublyje. Galbūt tik kažkieno atmintyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą