Viltis turėti tą, kuris supranta.

Ar gali žmogus suprasti žmogų? Jo jausmus, svajones, viltis ir ydas? Ar įmanoma rasti tą, kuris tave supras, ksd ir ką besakytum? Tą, kuris pritars, sutiks ir pats mąstys paprasčiausiai identiškai?

Dažnas pagalvoja, jog turiu viską. Gerus pažymius, daug bendraujančių apkinkui, turiningą laisvalaikį, gyvenimą non-stop režimu. Ir kaip apgailėtina, kai daug kam atrodo, jog tai - viskas. O yra tiek daug. Tiek daug, ką galima turėti, o labai trūksta. Meilės. Supratimo. Tikėjimo. Pasitikėjimo. Savimi ir kitais. Nuotykių. Pasaulio. Visko tiek daug, kad paprasčiausiai neįmanoma turėti visko. Bet visada galima pajausti, patirti ir pamatyti. Daugiau. Ir dar daugiau.

Kartais taip norėčiau, kad kas mane suprastų. Kad kam nors išdrįsčiau pasakyti. Viską. Kas slegia. Spaudžia. Atrodo, pradedu sakyti artimiausiam žmogui, ir nutylu. Nes per sunku suprasti save, kad galėčiau tai ištarti žodžiais. Ir bijau. Nes neturiu pasitikėjimo.

O aš kartais taip bijau, taip beprotiškai bijau. Ateities. Rytojaus. Bijau nežinomybės. Nors turbūt visi jos bijome. Niekada nejudėjau palei srovę, visada priešinausi jai. Neturiu bandos jausmo ir tai tik viską komplikuoja.

Ir kai, rodos, randu žmogų, kuris būtų toks, kaip aš, jis dingsta. Arba kaip žmogus, arba kaip asmenybė.

Bet aš dar turiu vilties. Kad kas nors supras. Tai sunku, bet įmanoma. Aš dar tikiu.

2 komentarai:

  1. Anonimiškas2016-07-03 20:28

    Skaitau ir suprantu, kad kitas žmogus pasako būtent tai, ką jaučiu ir ko nesugebu suformuluoti ir išreikšti pati...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Džiugu, kad ne aš viena tokia (nors ir savanaudiška taip sakyti...)!

      Panaikinti

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...