Beprotiškai vaikiškas paprastumas

Dabar tikrai viskas baigta. Progimnazija, kurioje tiek kartų išsidirbinėjome, baigta. Keista, net neliūdna (ko nepasakysi apie praeitą savaitę).

Visas atestatų įteikimas buvo kažkoks vaidinimas - viena aštuntokų klasė žliumbė (beveik visi) net raudonais veidais, gėlių gavimas iš tėvų irgi buvo maždaug toks: ,,Ačiū, dėkoju, dabar gali namo parvežt, nes išleistuvių šventėje nebus kur dėti?", dainos ,,Išeinam" žodžių bent du trečdaliai nemokėjo... Žodžiu, atestatų įteikimas kaip ir priklauso - tiesiog pakenčiamas.

Bet pats vakarėlis buvo... Kažkas tokio. Kažkas beprotiškai vaikiško, visiškai nuoširdaus ir be galo linksmo. Nei tėvai trukdė (dėl ko daugelis galėjom bambėti), nei visiškas paprastumas - Žagarės miestelio poilsiavietė prie upės miškų apsupty nepadarė viso vakaro prastesnio. Lakstėme ir dainavome kaip maži, sukomės ratu iki apsvaigimo ir viską į skrandžius kimšome kaip visiški bepročiai. Bet tas visiškas ,,dzin" jausmas ir padarė visą vakarą nepamirštamu ir vienu geriausiu.

Jei reikėtų atlikti tokią užduotį, kaip ,,Surašykite akimirkas, kurias įdėtumėte į filmą apie šį vakarą", surašyčiau šias:
• Tik atvykus - teritorijos apžiūrėjimas bėgant miško takeliu pro dilgynes (Beprotiška, bet kartais tikrai smagu pavingiuoti tik žmogaus kojų mintu takeliu vidury miško).
• Sėdėjimas ant tiltelio, kojomis lengvai tabaluojant upės vandenį (Toks neišpasakytas jaukumas ir laimės paprastumas...).
• Sukimasis aplink save penkiolika kartų ir bėgimas iki tolimiausios pavėsinės (Kam tas alkoholis, kai yra tiesiog kojos ir prastos mūsų smegenys).
• Visko kimšimas į savo skrandžius skaniai besijuokiant (Net jei juokiamasi tik iš vargšės klasiokės, kuri susipyko su savo draugu).
• Prisiminimų apie mokyklinį gyvenimą dalijimasis mėtantis kamuoliu (O jų buvo visokių... Pradedant pašnekesiais su geografijos mokytoja ir baigiant klasiokės verslu, kai ji po du litus pardavinėjo močiutės žiedus).
• Žaidimas ,,Karaliai, pilys ir žemės drebėjikas" (Jei pasakyčiau taisykles, tikrai sulaukčiau tokių reakcijų, kaip ,,Pfff... na ir nesąmonė", bet patikėkit, čia buvo tiek juoko tiek mums, tiek tėvams).
• Piramidės iš žmonių statymas (Ypač geri kadrai būtų kai piramidė virsta).
• ,,Limbos'' šokiai (visi lendantys pro virvę, krentantys, kelnes išsipurvinantys smėliu ir visokie kitokie).
• Atsisveikinimai su bendraklasiais prieš vasarą (Liūdniausia akimirka per visą vakarą. Rimtai. Skaudžiai smogė į širdį).
Ir dar daug kitų. Galėčiau rašyti ir rašyti... Jei tik nakvočiau namie, turėčiau su savimi kompiuterį ir keletą nuotraukų jausms atgaivinti (kol kas dar jų neturiu. Ne telefonas galvoje buvo).

Tos penkios su trupučiu valandos pralėkė kaip senas prisiminimas. Čia prasidėjo, čia baigėsi. Liko tik keistas jausmas krūtinėj - baimė, kad pamiši vakarą,  kurį norėtum prisiminti amžinai.

Ta saulė, miškai, tas vaikiškai beprotiškas paprastumas susiliejo į tokią tankią visumą, kad savo laimės juostomis apvijo mus (ar bent mane) ir užrišo neperkertamą mazgą. Tikiuosi, kad dėl išorinių jėgų tas nesunaikinamas mazgas niekada neatsiriš.

5 komentarai:

  1. Neliūdėk. :-(
    Melskis, kad bent vienas klasiokas su tavim gimnazijoje, tavo klasėje būtų. :'-D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Cha, mūsų visa klasė kartu pereina į bendrą gimnazijos klasę :D

      Panaikinti
  2. Ėėėėė.... grįžtam visi ir vėl viską pakartojam! :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Autorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...