Gerai. Aš gal ir beprotė, bet šiandien važiuodama iš miesto ir išlipusi stotelėje, esančioje septynis kilometrus nuo mano kaimo, nusprendžiau neskambinti mamai ir pareiti pėsčiom. Oras gražus, sunkios kuprinės ant pečių nevelku - kodėl gi ne?
Tiesą pasakius, tai buvo geriausias nuosprendis šiandien. Ėjau lėtai ir greitai, su garsiai užleista muzika ir apsupta tik gamtos garsų. Dainavau, nes vienišą kelią sukliudydavo nebent greitai lekiantis automobilis. Ir tai - per daug retai, kad trukdytų daryti kažką beprotiško. Žiūrėjau į dangų, dairiausi aplinkui. Leidau sau nieko nemąstyti, tapti visiška durne iš durnyno. Vėjas visiškai išlygino smegenis. Buvo taip gera, buvo taip... beprotiška. Atrodė, kad pasaulis išnyko - buvo tik kelias, gamta, saulė ir kažkur lyg pasiklydusi mergaičiukė, vis dar žinanti kryptį.
Tačiau priėjus ženklą, žymintį nueitus keturis kilomentrus, man iš už nugaros atlėkė automobilis. Sustojo ir atidarė duris. Ką gi, jei pažįstamas diedukas siūlosi pavežėti, važiuoju. Tiesą pasakius, vėl nepasigailėjau, mat grįžus namo ir nusiavus batelius (aha, avėjau vadinamuosius ,,laivelius") pamačiau skaudžiai nutrintą kulną. Vakarop kojos neprimyniau, net keista, kad eidama tuos kelis kilometrus nieko nejaučiau. Bet vis tiek nesigailiu. Tuščia galva lengviau pradėti vasarą.
Vienintelė problema šiandien (ups, vakar. Nors ir šiandien), kad viską ,,kažką skanaus" aš jau suvalgiau, o dabar beprotiškai noriu kažko valgomo ir jau pagaminto. Deja. Deja, nieko, apie ką svajoju, dabar nerasiu, ir deja, kad nė viena diena negali būti tobula. Visada kažkas ją gadina. Vi-sa-da. Ir iš kur tokia neteisybė?
Geras ir nuotaiką pakeliantis įrašas apie tavo kelią namo. ;-)
AtsakytiPanaikintiLinkiu skaniai užkąsti! ;-D
Ačiū! :D
Panaikinti