Akrobatika

Didmiestis, įsikūręs šalia kažkada buvusios žavingiausios pasaulyje upės, virė savo gyvenimą. Viskas tiesiogine to žodžio prasme kunkuliavo - dardėjo autobiliai, klykavo laimingi ir nelabai gyventojai, iš miesto namų ir fabrikų kaminų veržėsi sudegusios pasauliečių svajonės. Viskas įprasta, gal net per daug nuobodu, kad būtų tikra, nors niekas nestovėjo vietoje. Keistas derinys, tiesa? Miestas buvo padalintas į dvi dalis, o pagrindinis riboženklis buvo srauni ir plati upė, turbūt vienintelis visiems prieinamas kelias į naują pasaulį. Per melsvąją nešėją miestelėnai nutiesė tiltą, kuris, metams bėgant, vis plėtėsi ir plėtėsi, galėdamas ant savo vis tvirtesnės nugaros pakelti daugiau ir daugiau miesto...

O kažkur toli toli mintimis, bet visai čia pat kūnu, ant tilto krašto svirduliavo gal dešimties metų mergaitė. Jai atrodė, kad niekas jos nežino, manė, kad ji - vienišiausias žmogus visatoje, vienišesnė net už pačio Mažojo Princo rožę. Ir iš tiesų, kam galėjo rūpėti tokia maža nevykėlė? Niekas jai nesisekė - matematikos mokytoja kiekvieną pamoką žaibavo į ją šalčiausiais žvilgsniais, žmogus, kuris bandė ją išmokyti taisyklingos lietuvių kalbos, taip pat jau prarado kantrybę... Dainuoti nemokėjo, piešė ne ką geriau už penkerių metukų įbrolį, kurį tėvai jau spėjo pakrikštyti vunderkindu. Visas pasaulis sukosi apie visus, tik ne šią mergaitę. Visi buvo Saulės, o ji - Žemė, kuri nespėjo suktis net aplink savo ašį, o apie kitus šviesulius nebuvo nė kalbos... Taigi mergaitė svirduliavo ant tilto turėklo, dėdama virpančias koją prie kojos.

Tądien ji turėjo tris kelius. Grįžti atgal, iš kur ir atėjusi. Mergaitė galėjo smulkučiais žingsniukais nutipenti į pilką tuštumą, kurios judėjimas daugumai tapo per daug įprastas. Visa juoduma ir dužusių svajų dūmai jai jau griaužė akis, priversdami kapsėti išdavikėms ašaroms. Todėl ne, ji ten negrįš. Antras kelias vedė į ramybę, kartu su upe. Vanduo mergaitę galėjo nuplukdyti ten, kur niekas jos neberas ir net nedrįs ieškoti. Tai skambėjo nepaprastai viliojamai... Dėl to turbūt neverta minėti trečiojo kelio, bet, kad jau pradėjome... Trečiasis pasirinkimas buvo į kitą miesto pusę, į kurią retas kuris išdrįsta nuvykti. Tačiau mergaitę nepaprastai šaukė nuostabaus raudonumo saulėlydžiai, švytintis kaip tik tos miesto pusės horizonte. Kažin, kurio miestiečio nepakerėjo toks vaizdas? Be to, ten net dūmai švytėjo keista violetine spalva. Tai galbūt jie žymėjo ne nutilusias, bet išsipildžiusias svajones? Mergaitė dvejojo. Ji buvo tokia pavargusi, o plonutės kojytės drebėjo ne mažiau, nei širdelė. Mintys kartojo, kad blogiausiu atveju poilsį ji gaus tik upės tėkmėje, o geriausiu - jos dugne. Juk vanduo - jos vienintelis draugas, nuplovęs jos skausmą būtent tada, kai kūną labiausiai sopėjo...

Mergaitė lengvai šoktelėjo ir...

Atsimerkė. Giliai įkvėpė, išsitiesė ir vaidindama, kad ji visai nebijo, ištiesė koją. Ant siūbuojančio siūlo lyno akrobatė žingsniavo lengvai tarsi skrendantis pūkas, o publika vėpsojo net sulaikiusi kvapą. Kai galų gale ji pasiekė kitą bokštelį, mergaitė grakščiai nusilenkė, o publika tiesiog pašėlo, ėmė ploti, trypti ir klykti rodydama savo susižavėjimą. Artistė tą akimirką užsimerkė. Minios ošimas jai priminė keistai srūvenančią upę dešinėje, o trypimas - tiltu dundančius automobilius. Gerai, kad tą kartą ji surizikavo ir neieškojo ramybės, kuri savo laiku vis tiek ateis. Spalvoti dūmai iš tiesų šaukė išsipildžiusas svajones, o visos kitos spalvos leido tikslams pildytis. Nes, kaip šiandien ji jau žino, visada yra daugiau nei du keliai. Net jei trys iš keturių atrodo per baugūs, būtent labiausiai gąsdinantis gali atnešti didžiausią sėkmę.

Po tos dienos mergaitei plojo dar daugybę kartų. Ji savo talentą rodė ne tik mieste, bet ir daugelyje kitų šalių. Kas žino, gal kada lyną pereis ir Mažojo Princo planetoje? Kaip ten bebūtų, artistė suprato viena - ji niekada negrįš ten, kur dūmai dusina pilka spalva. Ten, kur bloga, jai ne vieta.