Nelengva pamiršti, sunku prisiminti

Tą dieną vartčiau senus nuotraukų albumus. Senus užrašus. Senus įrašus ar ask.fm atsakymus. Klaidžiojau atmintyje, bandžiau viską sudėlioti į vientisą kino juostą, bet visi prisiminimai taip ir liko tarsi pabirusios nuotraukos, garso įrašai ir rašteliai. Tada ėmiausi tiesiog viską imti iš krūvos ir skaityti, klausyti ir gėrėtis. Nes seniau visko buvo daug.

Prieš kelerius metus pasaulis buvo nuotabus. Sugebėdavome viską paversti juoku, net jei vakare, ilgai kalbant telefonu, ašarosime svarstydami, kas baisaus nutiko, nors paprasti vaikai to nenusipelnė. Tačiau vakaras praeidavo, o diena vėl būdavo pilna netylančio juoko ir kiek per naivios laimės. Talpindavome juoką visur - mokykliniame pratybų sąsiuvinyje, muzikoje, garsiai skambančioje koridoriuje, mėgstamos kavinukės kokteilio indelyje ir visame pasaulyje. Seniau tai buvo kasdienybė, šiandien atrodo keistai nerealu ir neįmanoma. Bet tada buvo gerai. Klykdavome ,,Wave after wave", ,,Wake up your smile" ir "Draugai - išsiskyrimo nebus!". Paradoksas, tačiau išsiskyrimas buvo. Ir būtent po to, kai drąsiai dainavome šią dainą, girdėtą mokyklos renginyje. Nes išsiskyrimai visada ateina. Kaip lietus, kurio saulėtą ir giedrą dieną mažiausiai tikimės. Išsiskyrimai dažniausiai būna ten, kur jo visai nereikia.

Vieniems išsiskyrimams kažkas patiesia pagrindą - nauji žmonės, nauji draugai, naujas pasaulis. Tačiau kitiems pagrindo visai nebūna - žmonės tiesiog atitolsta. Staigiai. Ir niekas negali paaiškinti, kodėl. Net jei buvo kartojama, kad draugai liks amžiams. Net jei visi sako, kad tokia draugystė nenutrūksta ir galbūt po daug metų kartu sėdėsime ir jaukioje senamiesčio kavinukėje po paskaitų gurkšnosime mėgiamą kavą. Kartais tokiems dalykams paprasčiausiai neverta išsipildyti. Kartais likimas paima ir išskiria. Ir negalima nepasiilgti žmonių iš praeities, kurie dingo be priežasties. Neįmanoma net ir labai norint.

Ir kaip pamiršti saldžius kokteilius iš pamėgtos kavinukės. Vis dar failuose išlikusius video, kurie tapdavo juoko priežastimi ne vienerius metus. Kaip neprisiminti dainų, kurias plėšdavome visur, kur tik galėdami arba frazių, iš kurių kikendavome eidami bet kur. Kaip užmiršti dienas ir naktis, leistas kartu - gyvai ar virtualiai. Ilgus pokalbius, kai vienas iš mūsų namie likdavo vienas. Kaip nesijuokti radus seną draugų pripaišytą sąsiuvinį ar linksmą raštelį ir kaip neverkti radus seną pokalbį, kuriame tarėme, jog net ir užaugę susitiksime ir vienas kito nepamiršime.

Paistalai. Visa tai tebuvo paistalai. Bet... bet kažkodėl juos prisimenu su gumulu gerklėje. Kažkas spaudžia iš vidaus, net jei ir žinau, kad taip, kaip buvo, niekada nebus. Kad nebebus tų, su kuriais sakėme, kad užaugsime - nesvarbu, mums buvo 5 ar 15. Keista galvoti, kad žmonės tiesiog dingsta. Bet žmonės kartais dingsta. Norime to ar ne.

Kad būtų lengva pamiršti. Būtų lengviau gyventi toliau. Bet pamiršti sunku, bet prisiminti - taip pat nelengva. Nelengva ir pripažinti, kad dabar viskas kitaip. Ir kad niekada nebus taip, kaip seniau.